E. Karnauskaitė: "Plaukiu ant geros bangos“

Palangoje dabar gyvenanti poetė Elena Karnauskaitė pasidžiaugė, jog pastarieji metai jai buvo sėkmingi kūrybiniu pripažinimu bei išvykomis į tarptautines menines erdves.

Ketvirtoji E. Karnauskaitės poezijos knyga "Pasaulio krašte“ pateko į kūrybiškiausių 2008 metų knygų dvyliktuką. Šį kovą poetė laimėjo Vakarų Vokietijos Pomerancijos žemių, o pernai – Gotlando stipendijas vieną mėnesį gyventi ir kurti jų Menininkų namuose. Pernai ji skaitė savo eiles tarptautiniame poezijos festivalyje Varšuvoje.

Skirtingas pasaulio kraštas

"Kaip kūrėja išgyvenu sėkmingą metą: plaukiu ant geros bangos. Turint galvoje, kad knygų jūroje mano knyga "Pasaulio krašte“ pateko į dvyliktuką, man tai - tikrai didelis laimėjimas. Tai kalba ir apie jos vertę“, - samprotavo E. Karnauskaitė.

Knygos idėją "Pasaulio krašte“, anot poetės, galima suvokti įvairiai: ir iš romantinės sampratos, ir tiesiogiai – tokią vietą galima rasti dviračio taku važiuojant Šventosios link. Tai – ir vidinė būsena, kurioje atsiduria poetinis herojus.

Autorei norėtųsi, kad skaitytojas gebėtų atskirti poetą nuo jo kūrybos: tapatinti autoriaus su poetiniu personažu nereikėtų. "Mano poezijoje veikia kita moteris, ne aš, o menama herojė, kuri atskleidžia bauginančiai nuogą sielą“, - kalbėjo poetė.

Anot kritikų, ketvirtosios E. Karnauskaitės knygos lyrinė herojė kuria prasmės spektaklį, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka fatališkam meilės ilgesiui. Aistringai išgyvenanti eilėraščių moteris priversta balansuoti tarp baigties ir neišsipildymo. Pasaulio krašte, kur jis bebūtų, skamba tyli viltis, jog viskas dar tik "tabula rasa“ ("balta lenta“).

Iš ankstesnių poezijos knygų pastaroji išsiskiria tuo, kad jos tekstus papildo fotografo Gyčio Skudžinsko specialiai šiai knygai sugalvotas nuotraukų ciklas "Trupiniai“.

Mėgsta meninius sambūrius

"Kūryba yra visas mano gyvenimas“, - tikino iš Šašaičių kilusi 45-erių moteris. Pirmuosius eilėraščius ji parašė dar mokyklos suole, Jokūbavo aštuonmetėje mokykloje. Vėliau mokėsi Kretingos vidurinėje mokykloje (dabar - Pranciškonų gimnazijoje). – Pakliuvau į geras rankas: mokytoja Bronė Liniauskienė atvėrė ne vien kūrybos, bet plataus gyvenimo akiratį. Jos tikslas – ne gaminti būsimuosius poetus, bet vesti tuos, kuriuose – Dievo įžiebta kūrybos kibirkštis“.

Šašaičiai, kur ir šiandien tebegyvena E. Karnauskaitės motina, poetei yra ypatinga vaikystės vieta ir svarbi dvasinė erdvė. Todėl ji mėgstanti lankytis Minijos vingio apsuptose ir vaikystės paslapčių apgaubtose Jokūbavo apylinkėse.

Pastarųjų metų kūrybinės kraštietės išvykos į Švediją, Vokietiją, Lenkiją rodo jos pomėgį išbandyti savo gebėjimus ir kitų šalių menininkų sambūriuose, trauką pabuvoti kitų kultūrų terpėje.

"Nežinau, kokiais būdais veikia užsienio meno centrų žvalgyba, bet man sekasi atsidurti tarp tų laimingųjų, kurie gali gyventi ir kurti nemokamai. Internetu aš užpildžiau anketą dalyvauti pastarojoje stovykloje Vokietijoje. O rekomendacijas pateikė Klaipėdos kultūros komunikacijų centras: vienoje jo internetinių rubrikų aš spausdinu savo eseistinius kūrinius“, - kalbėjo E. Karnauskaitė.

Į kūrybines stovyklas svečiose šalyse, anot E. Karnauskaitės, dažniausiai suvažiuoja dailininkai, o rašytojai tėra reti paukščiai. Todėl bendravimas su kitų sričių kūrėjais jai įkvepia naujų idėjų. Vokietijoje mūsų kraštietė pabandė rašyti prozos tekstus, ir jau galvoja išleisti esė kūrinių knygą.