Džiaugiamės žodžio laisve

Edita ČEPELYTĖ, "Vakaro žinios"

2013-05-03 09:44

Didžiausias žmogaus troškimas visais laikais buvo laisvė, ypač - žodžio laisvė. Dabar galime džiaugtis ją turintys, galintys laisvai reikšti nuomonę. Šiandien - Pasaulinė spaudos laisvės diena, šia proga kalbamės su filosofu, publicistu, literatūros kritiku Vytautu RUBAVIČIUMI.

- 1940-1988 metais spaudos laisvei buvo uždėti antrankiai, joks leidinys negalėjo išeiti be valdžios palaiminimo. Kokios taisyklės tuo metu vyravo?

- Spaudą cenzūravo tuo metu veikusi organizacija „Glavlitas“, kuris saugojo valstybės paslaptis, o ideologinę priežiūrą vykdė Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ideologinis aparatas. Tačiau tuo metu vyravo užuominų kalba, kurią savo kūryboje vartojo rašytojai, o žmonės labai ryškiai suprato, apie kokias uždraustas temas kalbama. Tuo metu žmonės kaip niekada buvo įgudę skaityti tokius tekstus.

- Tuometinė valdžia pati nesuprato metaforinio kalbėjimo?

- Valdžia buvo gana gudri, ji įžvelgdavo, apie ką kūrėjai kalba, tačiau lyg ir nebuvo prie ko prikibti. Be to, ji pati nenorėjo kelti tam tikrų skandalų, į kuriuos Maskva galėjo atkreipti dėmesį. Visos kūrybinės sąjungos buvo Maskvos sąjungų filialai. Spauda ir cenzūra - buvo dalykai, pajungti ideologiniams tikslams, naujo tarybinio žmogaus auklėjimui.

- O paprastas skaitytojas galėdavo tuo metu sulaukti pagalbos?

- Nebuvo įmanoma, kad dirbantis žiniasklaidoje neatsakytų į kokio nors skaitytojo laišką per 10 ar 14 dienų. Visada atsakinėdavo arba netgi atlikdavo tam tikrus tyrimus, nes skaitytojas galėjo skųstis kitoms instancijoms, kad į jo laišką neatsakoma. Į tai, kas jau būdavo išspausdinama, valdžia reaguodavo labai greitai. Jeigu būdavo kalbama apie kokias nors gyvenimo negeroves, tuometinė valdžia labai greitai imdavosi įvairiausių priemonių.

- Kokios taikytos sankcijos, jeigu kūrėjai pasakydavo daugiau nei tuo metu buvo galima?

- Nepaisyti taisyklių tuo metu buvo praktiškai neįmanoma, tokie rašytojai neturėjo teisės dalyvauti viešumoje, kitaip tariant, jo kūryba nebuvo spausdinama. O už visas išspausdinto kūrinio blogybes turėdavo atsakyti to leidinio vyriausiasis redaktorius.

- Spaudos laisvei kelią atvėrė Sąjūdis?

- Spaudos laisvėjimas jau buvo justi 1987-1988 metais. Pirmiausia buvo jaučiami išsilaisvinimo impulsai iš centrinės rusiškosios spaudos. Tokie spaudos leidiniai kaip „Literaturnaja Gazeta“ jau buvo laisvo žodžio.