Donatas Želvys: "Išlaisvinus vaizduotę, galimybės tampa beribės"

Taigi apie teatrą, santykius, jauno menininko perspektyvas uostamiestyje ir "beribes ribas" - pokalbis su aktoriumi Donatu Želviu.

Klaipėdoje skaičiuojama per 16 teatrų ir teatriukų. Tačiau vienas ryškiausių, o gal netgi ryškiausias (lai nesupyksta kiti) yra Klaipėdos jaunimo teatras. Kaip manai, kuo jis toks išskirtinis?

Klaipėdos jaunimo teatre nėra apšvietėjų, garsistų. Jų darbą atlieka patys aktoriai. Mūsų teatras - ne valstybinis ir dėl to mes turime daugiau laisvės. Žinia, daugelis kitų "pogrindinių" teatrų yra mažyčiai, o mūsų kolektyvas didelis - esame net 17 žmonių komanda, turinti direktorių, vadybininkų, meno vadovą ir režisierių - Valentiną Masalskį, su mumis dirbti atvyksta ir kiti režisieriai. Laisvė ir komandos dydis, manau, ir yra raktas į išskirtinumą.

Verta pridurti, kad studijų metais mes buvome mokomi ne tik vaidybos meno, bet ir kaip sukurti teatrą, trupę, kaip ją išlaikyti. Mums buvo diegiamas suvokimas, kad kartu mes dirbsime ir kursime visą gyvenimą. Taigi užsikrėtę šiomis idėjomis, susijungėme su vyresniųjų kursu ir sukūrėme teatrą.

Pinigų čia daug negauname, tačiau bendrų idėjų vedami mes kaip kumštis laikomės teatre. Įsidėmėjau poeto Gintaro Grajausko įrašą jo "Facebook" paskyroje: "Krepšinį pradėsiu žiūrėti tik tuomet, kai žaidėjai žais nemokamai. Juk ir aš eilėraščius rašau nemokamai."

Teatras susikūrė 2012 m. Kaip per tuos ketverius metus jis pasikeitė?

Keičiasi žmonės, trupės požiūris, supratimas. Jeigu pirmuosius metus karštai tikėjau, kad šis teatras yra geriausia, kas galėjo įvykti net ne Lietuvoje, o kone visame pasaulyje, šiandien mąstau jau kiek plačiau, - juokiasi.

Gink, Dieve, nesakau, kad tikėjimas teatru dingo. Tiesiog supratau, kad tikrai dar yra kur stiebtis.

Po spektaklių kartais sulaukiu pastebėjimų, kaip gerai suvaidinau ir koks aš esu talentingas. Tačiau, nuoširdžiai sakant, aš visai neturiu talento nė vienoje srityje. Tiesiog įdedu be galo daug pastangų, darbo, kurio, deja, niekas nemato.

Regis, būti teatro dalimi suteikia daugiau kančių nei malonumo. Kas Tave verčia būti aktoriumi?

Žinoma, ši specialybė verčia daug ko atsisakyti. Ir ne tik atostogų, šeimos, draugų, santykių, bet dar ir didelės dalies savęs. Juk čia tu tarnauji kažkam kitam, o ne sau.

VAIDMUO. Repetuojant mokytojo, kuris žudė mergaites, vaidmenį anti operoje "Pamoka", aktoriui teko skaityti daug literatūros apie žudikus maniakus. Tokie "laisvalaikio" skaitiniai esą paveikė ir santykius su antrąja puse. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Tačiau mane motyvuoja būti aktoriumi jausmas, kuris užplūsta iškart po pasirodymų. Vaikystėje, kartu su tėvais, keliaudavau į bažnyčią ir po Mišių jausdavausi tarsi šventesnis. Taip aš šiandien jaučiuosi po spektaklių - lyg apsivalęs. Po pasirodymo krentu po dušo srove ir taip atsileidžia įtampa, kad pradeda birti ašaros.

Daugelis pradedančiųjų aktorių seka kokiu nors realiu pavyzdžiu, nori būti panašūs ir pasiekti tiek, kiek pasiekė žinomos asmenybės. Tačiau būti aktoriumi, dirbti po keturiolika valandų per dieną ir tiek daug aukoti tik dėl tokio, mano manymu, menko tikslo, aš nematau prasmės. Man svarbiau - paieškos.

Pavyzdžiui, šiuo metu vyksta monospektaklio "Kontrabosas" pagal Patriko Ziuskindo pjesę repeticijos. Gilindamasis į pjesę, regis, suprantu viską, kas ten vyksta, kaip reikia dirbti su savo vaidmeniu. Tačiau galiausiai nieko nebesupranti, pasijunti kaip pirmakursis ir iš naujo kimbi į paieškas...

Neseniai po repeticijos prisėdom su Valentinu ir nuoširdžiai kalbėjomės. O jis man sako: "Tu čia kalbi ne apie kontrabosą, o apie save. Bet tu pajausk džiaugsmą, kad gali įsideginti savo nuodėmes."

Spektaklio personažas yra tikras narcizas. Jis nuolat giriasi, mano, kad jis yra pats geriausias ir be jo orkestras ar netgi pasaulis sugriūtų. Tačiau įdomu, kad realybėje kiekvienas taip galvoja: be manęs teatras? - juokdamasis purto galvą.

Kad ir kaip bebandyčiau tai nuslėpti, galvoje vis tiek mažumėlę kirba narciziškumas. Ši pjesė man padėjo jį "išdeginti": taip, aš pagalvoju, kad esu geriausias, bet pats iš to ir pasišaipau. Stengiuosi, kad ši savybė išnyktų.

Minėjai, kad tenka daug paaukoti dėl savo profesijos. Tačiau nejaugi negalima suderinti aktoriaus specialybės ir santykių?

Žinoma, galima. Tik aš negaliu. Trejus metus gyvenau su mergina, tačiau tiesa ta, kad santykiai yra milžiniškas darbas. O aš nesugebu suderinti dviejų darbų.

Gyvendamas su antrąja puse, aš kasdien kalbėdavau apie teatro reikalus ir jaučiau, kaip ją tai erzina. Vietoj to kartais, manydavau, eisiu sau ir ramiai paskaitysiu knygą. Tačiau, prisimenu, kai ruošiausi mokytojo, kuris žudė mergaites, vaidmeniui spektaklyje "Pamoka" pagal E. Jonesko pjesę, teko skaityti daug literatūros apie įvairius žudikus maniakus. Tad po tokių skaitinių, kai į galvą lenda šlykštūs vaizdai, šventi, šviesūs dalykai kaip moteris, gražūs santykiai joje tiesiog nebetilpdavo.

Ar tiki likimu?

Taip, labai. Manau, kad viskas gyvenime nutinka ne be reikalo. Kai buvau septyniolikos, aš netekau mamos. Man tai buvo be galo didelis smūgis ir šiandien aš niekaip negaliu patikėti, kaip šią netektį ištvėriau. Su tėvu niekad nesutardavome - jis buvo alkoholikas, man įvarė daug kompleksų, mušdavo mamą, o kartą netgi patys buvome susimušę... Tad su broliu išėjome gyventi vieni.

Vis dėlto šiandien mane lydi tikėjimas, kad šis gyvenimo scenarijus mane link kažko veda, o mamos netekau ne be reikalo. Gal, jei ne tai, aš niekada nebūčiau tapęs aktoriumi? Gal vietoj to aš šiandien dirbčiau Anglijoj ir nešiočiau plytas?

PERSONAŽAI. Nors aktorius mano, kad Holivude jam "priliptų" blogiuko vaidmuo. Kadras iš T. Baužo šokio spektaklio "Faustas". Asmeninio albumo nuotr.

Tikėjimas likimu suteikia viltį. Po mamos mirties su broliu mes diskutavome apie savižudybę. Susėdom dviese ir garsiai mąstėm: gal nušokt nuo namo stogo? Tačiau tą mintį nuvijo draugas, kuris netyčia pas mus tądien apsilankė ir pajuto, kad mūsų palikti vienų negalima.

Kokias skaudžios netekties pasekmes jauti šiandien?

Kurį laiką aš nejaučiau dvasinio skausmo. Kai nutikdavo kas nors bloga, nieko nejausdavau. Tačiau Valentinas Masalskis man iš naujo padėjo suvokti, kad mamos netektis yra milžiniškas skausmas.

Tačiau jis padėjo suvokti ir tai, kad tokį pat skausmą galbūt patiria ir kitas žmogus, netekęs mylimo šuniuko. Taigi nevalia sakyti, kad mano skausmas yra didesnis už kito.

Pirmame kurse mes visi, prisimenu, susėdome ratu ir kalbėjome apie savo šeimas. Pasirodė, jog vos keletas jų buvo laimingos. O aš klausau ir galvoju: na, nėra man taip ir blogai. Teatras man grąžino empatijos jausmą.

Kokią dar įtaką Tau padarė teatras ir Valentinas Masalskis?

Būtent jis mane privertė skaityti knygas. Kai atėjau laikyti stojamųjų egzaminų, susirinkusiųjų klausia: kas yra Banionis? Visi aplink kelia rankas, išskyrus mane. Kas yra Stanislavskis? Vėlgi nežinau. Tuomet pajutau baisią gėdą...

Masalskis kurį laiką mane laikė, galima sakyti, neišprususiu kvaileliu. O aš nervindavausi ir, grįžęs namo, puldavau prie knygų. Skaitydavau daug biografinių knygų, psichologinės literatūros - kad "pasikaustyčiau".

Kodėl apskritai pasirinkai studijuoti teatrą?

Vaikystėje lankiau gausybę įvairių būrelių: sunkiąją ir lengvąją atletiką, krepšinį, futbolą, rankinį, plaukimą, šokį, dainavimą, kompiuterinį raštingumą. Regis, buvau dar ir vienoje gimnastikos pamokoje, - juokiasi. Tačiau taip niekas ir "neprilipo".

Mūsų kieme, Debrecene, kur, liaudiškai tariant, verda didžiausias "marozynas", gyveno tokia Živilė Dargytė, kuri traukdavo vaikus iš to "geto", - juokiasi. Galima sakyti, išgelbėjo ji ir mane. Kai pamačiau V. Masalskio "Trupės p.s." pasirodymą, pasakiau, jog, jei jis rinktų aktorių kursą, aš pas jį tikrai mėginčiau stoti. Taigi Ž. Dargytė man paskambino ir pranešė, kad kaip tik tais metais, kai baigiau mokyklą, jis rinko kursą. Pabandžiau ir įstojau.

O kas tau yra ramybės oazė? Kur gali pasislėpti nuo minčių, darbų?

Kelionėse! Taip pat be galo mėgstu būti vienas. Sėdu ant dviračio, dainuoju, kažką bambu sau panosėj ar netgi pats sau vienas pradedu repetuoti. Turbūt iš šalies atrodau kaip šizofrenikas, - juokiasi.

Ar būna taip, kad tiesiog nepavyksta suprasti, ko iš Tavęs reikalauja režisierius?

Man nesiseka tuomet, kai visiškai paklūstu režisieriaus valiai. Tuo ir skiriasi amatininkas nuo kūrėjo - pastarasis pats turi galvoti ir už savo idėją kovoti. Per repeticijas eini į sceną ir galvoji: aš ruošiausi, aš žinau, kaip ir ką reikia daryti, ir į mane bus įdomu žiūrėti ir režisieriui, ir publikai! Kai pasijunti laisvas, kai pasiduodi vaizduotės tėkmei, tavo galimybės tampa beribės.

Aktoriai scenoje gali ir apsinuoginti, ir bučiuotis su tos pačios lyties kolega. Tačiau ko vis dėlto pats niekada nedarytum?

Kol kas mano principai neleistų vaidinti lietuviškuose serialuose, reklamose. Taip pat vengiu vesti renginius. Mums į galvą režisierius "įkalė", kad, jeigu ten rodysimės, galime atsisveikinti su teatru. Geras teatras baidosi nuvalkiotų veidų.

Aišku, viskas remiasi į pinigus. Prisimenu, kažkada paklausiau Ainio Storpirščio, kodėl jį visur taip kviečia vaidinti. Jis man pasakė, kad dar studijų laikais, kai visi ėmė vieną darbą, jis - penkis. Ir taip jį pastebėjo daugiau žmonių. Aišku, visko imtis nesinori. Aktorius turi būti kritiškas ir neparsiduoti bet kam.

O kokio personažo nesuvaidintum?

Teatre aš esu atviras įvairiems personažams. Tik taip gali patikrinti, kaip toli siekia tavo galimybių ribos. Man buvo iššūkis vaidinti šokio spektaklyje "Faustas", kadangi, tiesą sakant, apskritai nelabai suprantu tokio žanro.

Repetuodamas aš supratau, kad šokėjai labiausiai dirba ties judesio technika - žiūrovams jie bando padaryti įspūdį savo sugebėjimais. Bet kam tai yra įdomu? Neįsivaizduoju. Kiekvienas judesys juk turi keliauti su kažkokia idėja, emocija, prasme, ką ir bandžiau įrodyti, kuriant "Faustą".

Kalbant apie šį choreografo Taurūno Baužo šokio spektaklį, jis, regis, sulaukė daug gerų įvertinimų. Kaip sekėsi jį realizuoti?

Visų pirma, reikia pasakyti, kad tai Taurūno, režisierės Evelinos Lozdovskajos, Klaipėdos jaunimo teatro, šokėjų Aušros Krasauskaitės ir Simono Laukaičio bendras darbas. Kuriant spektaklį, būta daugybės pykčių. Premjera turėjo vykti balandį, tačiau pradėjome streikuoti, jog nėra idėjos ir mes neisime taip rodytis žmonėms, ji buvo nukelta į birželį.

Žinia, čia buvo jungiamas šokis ir teatras... Tačiau galiausiai pamatai, kad nei šoka čia gerai, nei teatro nematyti, - juokiasi. Įvyko konfliktas: šokėjams užteko vizijos, o aktoriams - ne. Jiems reikėjo prasmės. Sunkiai, tačiau bendru darbu galiausiai sulipdėme spektaklį.

Vis dėlto po spektaklio, kur įkūnijai Mefistofelį, turbūt sulaukei komentarų, jog tau labai tinka kipšo vaidmuo?

Juokinga, neseniai kaip tik man pasiūlė spektaklyje "Velnio nuotaka" vaidinti pinčiuką, - juokiasi. Man labai patinka įkūnyti personažus, kurie turi neaprėpiamą fantaziją, norų, milžinišką galią. Aš tiesiog "kaifuoju" repetuodamas. Jei būčiau holivudinis aktorius, manau, įkūnyčiau blogiuką.

Atrodo, tau tiktų suvaidinti, švelniai tariant, blogiuką iš Patriko Ziuskindo knygos "Kvepalai. Vieno žudiko istorija"...

Taip, tikrai labai norėčiau kada nors įkūnyti šį personažą. Tačiau didžiausia mano svajonė yra įkūnyti Kaligulą. Man dabar yra dvidešimt ketveri, o Kaligulai buvo dvidešimt devyneri. Tad turiu dar laiko pasiruošti šiam personažui.

Klaipėda yra draugiškas teatrui miestas. Tačiau ar teatralams čia yra tinkama vieta augti, tobulėti?

Nebijočiau sakyti, kad Klaipėda yra kurortinis miestas, kadangi tik vasarą čia suplaukia žmonės. Kaip darbo vieta, Klaipėda yra vienas geriausių miestų visoje Lietuvoje. Tai yra lyg ir didmiestis, tačiau kaip ir niekas nevyksta. Nėra ir draugų, nes visi iš čia išvažiavę. Tad gali sau ramiai dirbti.

Man tiesiog yra gaila, kad niekas nesistengia čia išlaikyti jaunimo. Jau vien tai, kad buvo leista iširti sportinių šokių kolektyvui "Žuvėdra", mane stebina. Juk šis kolektyvas garsino Lietuvą, Klaipėdą. Dėl "Žuvėdros" miestas buvo šokėjų iš visos šalies traukos objektas. Kaip studentai į Kauną važiuoja mokytis medicinos, o į Vilnių - teisės.

Tie, kurie sako, kad Klaipėda yra džiazo miestas, turėtų apsilankyti Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedroje, kurioje žymiai mažiau studentų nei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Girdėjau, jog Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai netrukus nebeteks etatų. Ar tiesa?

Nuo rugsėjo dėl per menko finansavimo aktoriai iš tiesų nebeteks etatų ir jiems nebebus mokami atlyginimai, kurie ir taip yra labai maži - vos pusė minimumo. Kas tuomet bus, nežinau.

Tiesiog vis dar sunku suvokti, kaip žmonės, miestas, nesupranta, kad būtent "pogrindinis" menas yra reikalingiausias miestui ir kad jam reikia skirti didelį dėmesį. Pasikartosiu, gaila, kad miestas nesistengia išlaikyti jaunimo...