Dienoraštyje - naujas žvilgsnis į Lietuvos istoriją

I. Simonaitytės bibliotekoje veikia Valentino Spiegelbergo paroda "Žodžiai sugrįžta". Tai ne tik paveikslai, iliustruojantys laikmetį prieš Antrąjį pasaulinį karą, bet ir dienoraštis, kuriame nepaprastai ryškiai aprašyti ir pavaizduoti žmonės, šalys, valstybės, kurie vėliau, atsigavę po skaudžių istorinių įvykių, susijungė į Europos bendrystę. Čia gausu istorinių faktų, namų, spalvų pavaizdavimų ir aprašymų, kuriuose suderintos gyvenimo, kultūros ir žmogiškumo simetrijos.

Parodos autorius gimė 1922 metais Hamburge ir užaugo Drezdeno ir Berlyno bohemiškoje aplinkoje. "Gyventi, - tačiau kaip?" - klausė savęs Valentinas Spiegelbergas, baigdamas mokyklą Berlyne 1939 metų vasarą. Tačiau apmąstymams nebuvo per daug laiko, kadangi tuoj pat buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. Pasiekęs Tilžę, persikėlė per Nemuną ir atvyko į Šereiklaukį. Savo dienoraštyje jis tikroviškai aprašo, kaip sunku buvo išgyventi ir išlikti paprastam aštuoniolikmečiui. Gyvenimo prasme tapo statyti užtvanką, saugančią nuo potvynio, atsispirti vyresnybės priekabėms, palaikyti ryšius su vietiniais gyventojais. Išlikimas ir išgyvenimas glaudžiai susiję su žmonių santykiais, nesąžiningumu, stebuklais, Bethoveno kompozicijomis ir pasitikėjimo naciais praradimu. Kasdienybę nuspalvino simuliacijos atvejai, maisto gaminimas ir jo "susiveikimas". Tačiau apsistojimas šiose apylinkėse baigėsi ir Valentinas Spiegelbergas buvo priverstas keliauti dviračiu tolyn per Latviją, Rusiją, Graikiją ir Balkanus. Po karo 1946 metais Valentinas baigė Dailės akademiją Berlyne, dirbo lėlininku ir scenos dizaineriu lėlių teatre Štutgarte. Vėliau ilgus metus dirbo vitrinų dizaino ir keramikos mokytoju. Šiuo metu Valentinas Spiegelbergas gyvena rezidencijoje, skirtoje pagyvenusiems žmonėms, Schloss Stettene, Vokietijoje.

Nuo ko gi viskas prasidėjo? Prieš trejus metus su svečiu iš Vokietijos ponu F. W. John nusprendėme pažinti Nemuno vingius Šilutės rajone. Būtent ten sutikome dvi nuostabias moteris Kristiną Blankaitę ir jos mamą Oną Blankienę, nuoširdžiai ir uoliai besirūpinančias, kad išliktų šio krašto istorija ir žmonių atsiminimai. Šereiklaukyje, kur šiuo metu beliko tik kelios trobos, yra net muziejus, įkurtas Onos ir Kristinos pastangomis. Mums papasakojus neįtikimą Valentino Spiegelbergo gyvenimo istoriją ir prasitarus apie egzistuojantį dienoraštį, šios lietuvės sugebėjo taip uždegti mano svečią, kad jis, grįžęs į gimtinę, įkvėpė savo buvusį dailės mokytoją Valentiną Spiegelbergą paveikslais iliustruoti savo atsiminimus ir įžvalgas dienoraščio puslapiuose. Beje, Rasa Müller, Simono Dacho namų kultūros vadybininkė, nepaprastai gyvai išvertė dienoraštį į lietuvių kalbą. Taip ir gimė idėja surengti parodas Vokietijoje ir Klaipėdoje, įtikinamai pasakojančias apie žmonių patirtas netektis, kas buvo ir kas išliko, kad žvelgiant į ateitį tai nebūtų prarasta. "Žodžiai sugrįžta" buvo galimybė tuščias, skausmingas istorijos eilutes pripildyti prisiminimų bei atverti galimybę naujai suprasti ir pažvelgti į Lietuvos istoriją.