Daug žadantis kvietimas Juozui Miltiniui

Šiandien net keturi LMTA aktorių bakalaurų kurso spektakliai eina Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, o jų vadovas vienas įdomiausių ir ryškiausių šiandienos lietuvių aktorių V.Anužis nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už karaliaus Lyro vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje.

- O kokį užkalbėjimą sakote prieš įeidami į garsųjį Britanijos karaliaus Lyro vaidmenį?

- Tarp aktorių yra įvairių prietarų, pavyzdžiui, jei siuvykloje besimatuojant kostiumą netyčia tau įdurs, o jei dar kraujas pasirodys, - sėkmė garantuota, bet aš manau, kad kiekvienas aktorius turi savo maldas. Aš, pavyzdžiui, turiu. Tik dėl vieno vaidmens turi melstis tiesiogiai (aš religingas žmogus), o dėl kito gana apeiti savo takelius prieš sceną, užkulisius, pakampius, gana pastovėt, pabūt vienam. Labai dažnai prieš premjerą ar didelį rimtą vaidmenį apskritai vengiu bendravimo. Pjesė „Karalius Lyras“ yra apie didžiausią žmogaus nuodėmę - puikybę. Apie puikybę, nedėkingumą ir apie nuoširdžiausią atgailą mirties akivaizdoje; kartu ji yra ir apie tragišką būtį bet kurio žmogaus. Didžiąsias Šekspyro pjeses žinai vos ne atmintinai, bet kai pats atsiduri jose, susiduri su kažkuo antgamtiška jo tekstuose, juose slypi toks kodas, tokia žinojimo paslaptis, prie kurios, ko gero, Šekspyras bus priartėjęs. Gali šnekėt kaip nori, bet už „Karalių Lyrą“ didesnės pjesės nėra. Turbūt nerastum ir didesnio literatūros kūrinio apie būtį.

- Ir turbūt didesnio jūsų vaidmens?

- Ne, nerastum.

- Juk vaidinote ir Napoleoną.

- Toje lengvo žanro F.Bruknerio pjesėje daug tam tikros istorinės restauracijos, ji teatrališka per daug, o Lyras yra absoliučiai žmogiškas ir labai gilus. Apie „Karalių Lyrą“ sakoma, neva tai pats didžiausias Šekspyro kūrinys ir pati prasčiausia pjesė. Personažų paveikslai esą tokie „maštabiški“, kad dramaturgiškai juos suvaldyt sunku, kad neįmanoma jais pateisint dramaturgijos dėsnių. Užtat prieš karalių Lyrą ir meldiesi. Vienas dalykas - būvis, ką esi paruošęs, ką sukūręs, kurį tu visąlaik turi maitinti, tręšti mintimis, jausmais, kažkokiais naujais išgyvenimais, apibendrinimais, apmąstymais ir kitas dalykas yra realybė tos dienos, tos valandos, kada turi gimt šitas vaidmuo čia ir dabar, - tuos dalykus reikia visąlaik suderinti ir tai yra gana keblu. Kraštutinumų (pliuso ar minuso) pozicija yra nesunki. Nekęsti, uždrausti, pasmerkti yra labai lengva kaip ir labai paprasta karštai su meile priimti, apkabinti. O suderink kad gudrus materiją ir dvasią! Niekaip nesuderinsi. Todėl, kad suderinamumas yra idealas. Taip ir gyvename tame priešybių tarpsnyje, iš paskutiniųjų bandydami sutaikyti nesutaikoma, nors ir žinodami, kad pabaigoje mūsų laukia didžioji destrukcija, mirtis.

- Bet šitas žinojimas nebūtinai turi kelti tiktai liūdesį?..

- Žinoma. Mano teta Veronika buvo slapta vienuolė: Vokietijoje baigė aukštuosius mokslus, bet nenorėdama tarnauti sovietų valstybei pasirinko sanitarės profesiją ir visą gyvenimą taip pragyveno. Mes ją labai mylėjome, ji buvo nežmoniško gerumo žmogus, ir verkėme, kai ją ištiko infarktas. O ji šypsojosi: ko raudat, aš gi išeinu į susitikimą, į Anapus, kur tikrai bus gera...

- Kokia vieta šitokiam pasaulyje skirta teatrui?

- Mes gyvename tarsi išsidvejinę tarp savo idealistinių nusistatymų ir tikrovės, o teatras pašauktas ieškoti darnos. Kai kuri vaidmenį, jis, viena vertus, turi būti toks, kaip tu jį įsivaizduoji, kita vertus, jis turi būti toks, kad žiūrovas į jį norėtų žiūrėti. Man galbūt norėtųsi giliai nugrimzdus į vaidmenį 10 minučių išlaikyti pauzę, bet tokiu atveju aš griausiu spektaklio „orkestrą“ ir galbūt, ne „galbūt“, o turbūt po minutės kitos žiūrovai ims kosėti ir eiti iš salės lauk, - vadinasi, aš turiu suderint savo matymą ir žiūrovo skonį, nors dažnai man jo skonis gali būti nepriimtinas.

- Iš to, ką sakot, spėju, esat senamadiškas.

- Visiškai, aš visiškai senamadiškas žmogus... Aš turiu derinti netgi būtąjį laiką, kuriame gyvenu, savo ilgesį ir nuklydimą į kitus laikotarpius, į kitus menininkus, filosofus su esamuoju laiku, kurį moderniai išgyvena studentai, būdami daug kur atitrūkę nuo žmonijos praeities istorijos ir turėdami kitas vertybines sistemas bei polinkį į kitas raiškos formas. Duotasis laikas man nėra toks įdomus, kaip, sakysime, XIX a. laikas arba Renesansas.

- Mačiau jūsiškį Lyrą ir išėjau su mintimi, kad jūs - didelis melagis ir apgavikas.

- Kodėl?

- Išeini sujaudintas, įtikintas. Ar teatras tam, kad jaustum?

- Ir kad jaustum. Teatras be jausmų dramos, racionalus teatras, kuris suskaitmenintas, kaip skaitmeninė fotografija, man yra neįdomus. Tai ir vaidybos, ir režisūros menkinimas. Kiekvieną sceną motyvuojant vien protu, yra rizikos, kad mūsų racionalios galimybės kartais gali pasirodyti menkesnės negu užduota idėja, kita vertus, tokiu būdu lyg ir išjungiamas tobulėjimo momentas - išjungiama klaida. Skaitmeninis fotoaparatas dirba be klaidų, o ranka ryškumą nustatydamas, žinoma, gali suklysti, bet tame suklydime neišvengiamai bus tikro jausmo.

- Ne veltui šiuolaikinis menas visur palieka aiškinamuosius raštus: kas ir ką turėtų reikšti.

- Todėl jis ir yra menkas.

- Jo gerbėjai džiūgauja, kad šiandien teatre viskas leidžiama.

- Viskas galima teatre ir viskas negalima. Prisimenu, kai mokiausi Maskvoje, kostiumų istoriją mums dėstė Irina Malygina, lietuviško ir lenkiško kraujo turinti asmenybė, dirbusi ir su Anatolijumi Efrosu, ir su Juriju Liubimovu, katalikė (matydavau ją Maskvos Šv.Liudviko bažnyčioje Kūčių vakarą, nors sovietmečiu toks elgesys buvo neleistinas). Mes ja žavėjomės ir klausinėdavom įvairių dalykų, sakysim, ar galima aktoriui scenoje rodytis nuogam. Žinoma, galima, sakydavo ji, tik nuogumą reikia pagrįsti, pateisinti. Ji dar daugiau pasakė: „Net lytinį aktą galima atlikti scenoje, bet jūs atraskite jam motyvą; galvą guldau - neatrasite“.

- Kokių motyvų jūs randate mokyti studentus vaidybos, pats ginkdie nepanorėjęs, kad sūnūs eitų jūsų pėdomis?

- Lyg manęs anuomet niekas nebūtų perspėjęs, - jeigu jaunas ko nori, niekas jo nesustabdys, - o studentams ir per stojamuosius, ir per pirmąsias paskaitas atskleidi visus sunkiuosius profesijos aspektus. Iš tikrųjų aktorystė - nežmoniškai puiki profesija, viena pačių puikiausių, ir viena pačių baisiausių...

- Kodėl?

- Vienas iš baisumų - priklausomybė ir nuo teatro, ir nuo režisieriaus, ir nuo partnerio, ir nuo žiūrovo, ir nuo laikotarpio, kuriame gyveni, - šitoje priklausomybėje, jeigu nori išlikti individualybe, išlaviruoti labai sunku. Be to, gali atsitikti taip, kad tapsi visiškai nereikalingas teatre. Atsimenu, ir man buvo tokių periodų.

- Kas žino, gal likimas baudė jus už tai, kad turėdamas galimybę dirbti su pasaulinio garso režisieriais A.Efrosu ir Marku Zacharovu ja nepasinaudojote?

- Iš tiesų po studijų buvo laikas, kai teatre buvau nereikalingas, buvo kraupu, siaubinga, bet, matyt, likimas čia niekuo dėtas. O grįžau todėl, kad pasiilgau Lietuvos. Kamavo nežmoniškai didelis Tėvynės ilgesys; kažkam jau pasakojau, jaučiausi kaip ištremtas, pirmus metus tai buvo košmaras: visiškai kiti santykiai, kiti žmonės, kitas supratimas, kitas išsilavinimas, kitos nuostatos apie teatrą. Po J.Miltinio studijos nedrįsau net pagalvoti, kad aktorystė turi ką nors bendra su amatu, o Maskva davė man tai suvokti labai aiškiai: tik tada tampi tikras profesionalas, kai įvaldai aktorystės amatą. Žinoma, tai tiesa. Mokykla, - ne kūryba, o mokymasis, kūryba yra antimokykla, kūryba yra amato neigimas, - jei vien tik amatą demonstruosi, liksi amatininkas. Žinoti ir pamiršti - šis D.Didro paradoksas tinka ir aktoriui. Vėl dvi priešybės, vėl nesuderinamumas...

- O šiandien nepasiilgstat Lietuvos?

- Pasiilgstu. Per konkrečius prisiminimus. Per ilgesį to, kas praėjo.

- Cituoju: „Griūvantis pastatas palyginti su griūvančia tauta - niekai“. Tai jūsų žodžiai ar frazė iš kokios nors pjesės?

- Jei būtų iš pjesės, žinočiau. Manoji mintis susijusi su baisiu mūsų tautos tuštėjimu. Vilniuje to nesijaučia, bet Klaipėdoje po pietų - tuščios gatvės. Lietuvių tauta išbyra, išsilaksto, tušti jos miestai. Man tai atrodo tragiška. Sakot, ar nepasiilgstu Lietuvos? Labai skaudžiai dėl to išgyvenu, atsimenu Panevėžį ir Klaipėdą ir kitus miestus miestelius, Plungę, Alsėdžius atsimenu, atsimenu, kaip juose virė gyvenimas. Sovietmetis yra bjauru ir ačiū Dievui, kad jo nebėra, nesiilgiu sovietmečio, jokiu būdu, bet mes turim kitų bėdų problemų, yra tam tikrų apgailestavimų. Prisimenu eiles prie Panevėžio teatro kasų, prisimenu tą laiką, kaip laukdavome, kada išmes kokį 20 proc. bilietų (kiti jau būdavo užsakyti iš Rygos, Leningrado, Maskvos ar iš Vilniaus)... bet gal nepadoru varyti Dievą į medį: Nacionaliniame teatre turime perpildytą „Katedrą“, perpildytą „Atžalyną“, perpildytą „Išvarymą“...

- ...ir turime masinę kultūrą, kurią transliuoja televizijos kanalai, didelei daliai Lietuvos tapę vienintele bažnyčia.

- Žinoma, teatrui nevalia pataikauti žiūrovui, bet jam nevalia ir pasiduoti puikybei. Puikybė „kvepia“, jį iškart atstumia, vis tiek su gerumu turi eiti į žmogų.

- Apskritai, kaip manote, ko daugiau mūsų žmonėse: puikybės ar menkavertiškumo?

- Vėl du kraštutinumai. Arba puikybė, beprotiškas pasipūtimas, kuris ir kitą užkrečia, ir tas ima pasipūtėlio nekęst, darosi piktas, - tai irgi puikybė, ji it užkrečiama liga. Ir vienas užrietęs nosį, ir kitas užrietęs nosį, nors vienas kitam apskritai nieko bloga gyvenime nėra padarę... Stinga balanso: arba nuolankumas, lankstymasis, nežmoniškas meilumas, arba neišpasakyta panieka. O balansas yra branda.

P.S. 2011 metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, Nacionalinio dramos teatro aktorius V.Anužis (gim. 1956 m.) - J.Miltinio studijos ir Maskvos B.Ščiukino teatro mokyklos auklėtinis. Tris dešimtmečius dirbo Klaipėdos dramos teatre, su žmona Velta Anužiene įkūrė ir septynerius metus vadovavo Klaipėdos universiteto dramos teatrui „Dramos klasė“. Šiemet jųdviejų kuruojamas Muzikos ir teatro akademijos aktorių kursas gal įsilies į J.Miltinio teatro trupę. Gal jiems bus lemta pažadinti prigesusį teatrą?..

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“