Daiva Molytė: "Šventės praeina, lieka sunkus darbas"

Turbūt turėčiau paklausti, kaip jautiesi gavusi premiją ir ar mėgsti Ievą Simonaitytę?

Kiekvienas pastebėjimas, premija yra ne tik paskatinimas tolimesniems darbams, bet ir įpareigojimas, atsakomybė, nerimas, ieškojimai ir atradimai.

Įsiminė rašytojos Birutės Jonuškaitės palinkėjimas: "Sveikinu, mieloji, būk su premija, be premijos (…) ir tokia išlik."

Ieva Simonaitytė į mano pasaulį atkeliavo kai buvau dešimties metų.

"Tai didi kūrėja. Didis žmogus. Atmink", - pamenu ištartus tėvo žodžius, kai žiūrėjome per televiziją jos aštuoniasdešimtmečiui skirtą kūrybos vakarą.

Ieva Simonaitytė, įžengusi į mano pasaulį ankstyvojoje vaikystėje, jame tebegyvena iki šiol savo literatūriniame kalbėjime įprasminusi praeitį ir ateitį. Neišbrauksiu nei "Aukštujų Šimonių likimo", nei "Viliaus Karaliaus". Tuo metu nežinojau, kad tapsiu poete, rašytoja, dailininke, kad būsiu apdovanota jos vardo premija.

Girdėjau posakį: jei Dievas nori tau duoti dovaną, suvynioja į ją problemą. Ar kas pasikeitė, kai tave įvertino premija, ar aukščiau sau kelsi kartelę?

Tikra tiesa, Dievulis jau taip viską sudėlioja, kad vieną dieną gali džiaugtis, o kitą graudžiai verkti. Bet taip jau yra sukurtas pasaulis: iš šviesių ir tamsių spalvų, kontrastų, įvairių išgyvenimų, pamąstymų, kalbėjimų. Šventės praeina, lieka darbas ir kasdienybė. Rašančiam, kuriančiam žmogui nėra lengva. Jis neturi nustatytų darbo valandų. Ir ne kiekvienas geba tobulai suplanuoti savo laiką. Menininkas atsakingas už savo kūrybą, kokybiškus darbus. Manau, kad reikia augti ir užaugti. Kuo didesnis žinojimas, tuo didesnė nežinomybė.

Kaip režisierius Juozas Miltinis gimei prie geležinkelio. Kokia tavo tėviškė?

Augau gražioje vietoje, Dzūkijoje, Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietėje, dabar tai Naujieji Valkininkai. Nors dienos šviesą išvydau Vilniuje, gimdymo namuose. Į mokyklą Varėnoje kasdien važiuodavom traukiniu. Net laiką išmokom skaičiuoti pagal traukinių švilpukus. "Čia penktos valandos traukinys nuvažiavo",- sakydavom. Viename eilėraštyje rašiau apie "sparnuotus traukinius". O ir geležinkelio stotis - ne retas motyvas, iškylantis mano kūryboje. Bet nenutapiau ir nenupiešiau nė vieno paveikslo su traukiniu.

Dzūkija, kaip ir pajūrio, pamario kraštas, yra labai graži. Miškai, upės, ežerai nuolatos traukia sugrįžti, aplankyti artimuosius. Ten tyla ir ramybė, ten vėjai kitokie, nei pajūry. Nutekėjau į pajūrį iš tų kraštų… Sakyčiau, galima ieškoti bendrystės taškų tarp Karalienės iš "Viliaus Karaliaus" ar Nelės Mazalaitės kūryboje aprašytų moterų, nutekėjusių į pajūrį, gyvenimo.

Tarytum kelionė į save yra visas laikas, buvimas, patirtys. Iš Dzūkijos, per Vilnių, Kauną, kuriame prabėgo dalis mano laiko, besimokant dailės Stepo Žuko technikume, dabar aukštesnioji meno mokykla. Taip pat teko ne vienerius metus darbuotis dailininke, apipavidalinti literatūrines parodas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tuo metu į Lietuvą sugrįžo išeivijos rašytojų knygos, kūryba, leidiniai.

Daug draugų, bičiulių, kolegų, pažįstamų liko tuose miestuose.

Gyveni tai Nidoje, tai Klaipėdoje. Kaip tave veikia tie miestai?

Po dvidešimties gyvenimo Klaipėdoje ir Nidoje metų, kai aplankyti tolimi kraštai, iš naujo atrandu pajūrio gamtą. Ir šiuo metu gyvenu savo kuriamame "paukštyne". Paveiksluose kiras, knygoje giedantis kiras, vaikiškose pasakose - vėl jis. Kas kartą kitoks, nerimstantis ir pykstantis. Aštriu snapu galintis skaudžiai kirsti ar romantiškai plasnoti virš Baltijos bangų. Ir dabar, rašant šias eilutes, šis paukštis lekioja už mano lango.

Kaip gimsta tavo dailė?

Čia jau kūrėjo vaizduotė vedžioja teptuką ir renka spalvas, formas. Kaip sakydavo Dailės akademijoje studijuojant šviesaus atminimo tapybos dėstytojas Algis Jusionis, motyvą galima ir po kojomis surasti.

Tau teko laimė draugauti ne su vienu rašytoju. Ką davė ši patirtis?

Tai buvo Martynas Vainilaitis, Sofija Vainilaitienė, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Onė Baliukonė, Albinas Bernotas. Ir dabar tebesaugau jų laiškus, išsakytos mintys - vertingos kūrybinio rašymo pamokos. Šiuo metu ir man tenka skaityti jaunųjų moksleivių eilėraščius.

Kas tau yra poezijos rašymas? Kodėl ne proza?

Rašau ir prozos kūrinius. Tik dar neišleidau knygos. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad rašymas, kūryba - gyvenimo būdas, virstantis sunkiu darbu, nuo kurio negali pabėgti nei dieną, nei naktį. Gražiausi eilėraščiai gimsta prieš užmiegant. Ir kiek bekartotum, stengtumeis įsiminti, žadėdama, kad viską užrašysi vos tik nubudus, jeigu to nepadarai, tekstas kaip paukštis negrįžtamai išlekia nežinoma kryptimi.

RIZIKA. "Visiškas apsinuoginimas iki pačių kūrybinių gelmių, trokštant ne vien tik pažinimo, gali tapti pražūtinga praraje", - sakė I. Simonaitytės literatūrinę premiją pelniusi Daiva Molytė-Lukauskienė.

Besimokydama vidurinėje mokykloje, o ir vėliau artimai bendraudama su Martyno Vainilaičio šeima, matydavau, kiek daug laiko kasdien poetas praleidžia darbo kambaryje, rašydamas eilėraščius.

Ar yra moteriška ir vyriška poezija?

Neskirstau poezijos į moterišką ar vyrišką. Šioje situacijoje esu gan kategoriška. Poezija arba yra, arba nėra. Ir nesvarbu, kas ją užrašė: vyras ar moteris. Visa kita tik niuansai, pustoniai ar šiaip tam tikri elementai, schemos ir žinios, įgūdžiai ir patirtys.

Daug keliauji...

Kosmopolitiška erdvė ir buvimas joje priklauso nuo asmenybės bruožų. Galimybė iškeliauti svetur praplečia akiratį ir išvaduoja iš provincialaus mąstymo rėmų.

Kažkada klausiau, kuri Dievo dovana tau svarbesnė: poetės ar dailininkės talentas. Dabar paklausiu, kur esi stipresnė?

Kai nerašau - tapau. Džiaugiuosi galėdama atitolti nuo žodžių ir pasinerti į spalvų pasaulį. O ypač, kai galiu nutapyti paveikslą draugams, kuris vėliau puikuojasi jų namuose ant sienos. Kūrinys turi gyventi savo gyvenimą. Su dailės darbais paprasčiau. Nutapai, įrėmini ir turi.

Visiškas atsidavimas vienai sričiai, kad ir kokia ji būtų, dailė, muzika, literatūra, verslas, - tolygus galimybei sudegti, sudeginti save. Visiškas apsinuoginimas iki pačių kūrybinių gelmių, trokštant ne vien tik pažinimo, gali virsti pražūtinga praraja. Šis kelias niekur nenuveda, jeigu nesugebame stabtelėti ir į visą veiksmų seką pažvelgti tarsi iš šalies. Ir kartu viskas gyvenime labai svarbu. Net ir paprastos smulkmenos gali būti reikšmingos, lemiančios pozityvią ar negatyvią veiksmų seką. Laiku neatliktas tyrimas, pradėtas neteisingas gydymas gali kainuoti daugybę pastangų, o ir jėgų, nors ligą buvo galima sustabdyti vos jai prasidėjus. Visa tai turi daug gilesnę prasmę.

Visa Lukauskų šeimynėlė - meniškos sielos. Papasakok apie ją.

Šį rudenį minėsime 20 metų bendro gyvenimo sukaktį. Susipažinome labai romantiškai Nidoje. Rytais keliaudavome prie Kuršių marių ir laukdavome, kol saulė patekės. Vakarais stebėdavome saulėlydžius jūroje. Taip ir dabar kartu vaikštome. Laisvalaikį su sutuoktiniu leidžiame sportinių šokių salėje. Lėtas valsas, tango, ča-ča ir visa kita padeda mums atitrūkti nuo kasdienybės, pailsėti, pabūti bendraminčių būryje ir išmokti naujų šokių žingsnių, derinių.

Devyniolikmetis sūnus Justas yra gimnazistas. Jis domisi senaisiais kuršių laivais. Jam patinka meistrauti vėtrunges. Dukra Ugnė Marija yra moksleivė.

Kaip manai, ar knyga gali pakeisti mūsų gyvenimą? Kaip jos veikia tavąjį?

Savo patirtį žmonija surašė į knygas. Kiekviename laikmetyje jos buvo kitokios. Rašė uolose, ant molio lentelių, papiruso ar odos. Tik vėliau ant popieriaus lapų, o dabar teigiama, kad knygą išstums elektroninė ar virtualioji jos forma.

Knygos - neatsiejama mūsų buvimo dalis. Kadaise atradau Friedrich Nietzshe "Taip kalbėjo Zarathustra". Knyga visiems ir niekam. Išleista 1938 m. Vėliau įsigijau ir jo rinktinius raštus. Tačiau kas kartą sugrįžtu prie senojo leidinio.

Brangiausia mano knyga storo kartono viršeliais, puošta odos elementais, yra "Šventųjų gyvenimai", išleista Tilžėje. Ją saugau savo vaikystės namuose. Ją mums garsiai skaitydavo senelis atokiame Dzūkijos vienkiemyje, Milvydos kaime. Vartydama ją galiu nukeliauti į praeitį, kai buvo draudžiamas lietuviškas raštas, o knygnešiai spaudą pargabendavo sudėtingiausiomis sąlygomis. Knygoje užrašytos šventųjų gyvenimo istorijos.

O šiuo metu ant mano stalo - Clarissa Pinkola Estes "Bėgančios su vilkais". Tai - laukinės moters archetipas mituose ir pasakose.

Nesu abejinga ir Ch. Bukowskio knygai "Moterys". Kažkuriame kelionių krepšyje yra ir vokiečių autoriaus leidinys "Vyrai". Domiuosi istorinėmis knygomis ir - apie dailę, lietuvių ir užsienio autorių grožine literatūra. Poezija, proza. Viskas išdėliota lentynose. Laukia savo eilės. Kartais stabdau save, neleidžiu pirkti. Juk galima perskaityti paėmus iš bibliotekos.

Mano lentynose puikuojasi ir knygos iš poeto Martyno Vainilaičio namų. Brangi dovana, palikimas, perduotas jo našlės.

"Išsirink tas, kurios tau patinka",- pamenu S. Vainilaitienės pasakytus žodžius.

Atsivertusi Marijos Gimbutienės baltų mitologiją, "Senovės lietuvių deivės ir dievai", atrandu poeto ranka pieštuku pabrauktas eilutes. Tarsi konspektas, papildoma medžiaga ar tam tikra nuoroda. Kaligrafija, šrifto istorija ir kita. O dar vaikų literatūra. Nauji, spalvoti leidiniai su gražiausiomis pasaulio pasakomis, taip pat "Mamulė Mū" ir jos istorijos, leidžia iš naujo pasinerti į vaikystės pasaulį kartu su mažąja dukra.

Baltų šermukšnių šerkšnas. Žieduotos šakos sidabriškai:/ Šiandien sninga į plaukus,/į suveltas garbanas./ Prikrenta, tarsi būtų prakiuręs dangus -/ kai su vėjais išrėki žiedlapių audrą,/ ir išeini be balso/ į ūkaną, į miglą, tylos slėnį,/ kur žydi vien šermukšniai,/ kur baltuoja/ant tavo lūpų bučinys,/ gegutės kukavimas.