"Dainose žmonės turėtų atrasti savo gyvenimo istoriją"

"Daina - tai laiškas, kurį tu kam nors skiri. Jeigu rašai dainą žmogui, kuris šiuo metu išgyvena išsiskyrimą su mylimąja, turi jį sujaudinti, netgi padėti patyrusiam santykių krizę ir griūtį", - sakė dainininkas, dainų kūrėjas Edmundas Kučinskas. Jis su populiariosios muzikos orkestru surengs koncertinį turą didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir pristatys savo naująjį albumą "Laiko kelionėje, arba Po 50-ies". Turas prasidės spalio 6 d. koncertu Tauragėje, baigsis lapkričio viduryje Marijampolėje. Klaipėdiečiai laukiami Žvejų rūmuose lapkričio 15 d.

Kelionė į save

Dainininkas sakė, jog grojimas nėra maratono bėgimas, ir nežinia, kas finišuos pirmas, bet jis manąs, kad jo suburto orkestro muzikantai - vieni geriausių atlikėjų Klaipėdoje, o gal ir šalyje.

"Aš dainuoju populiariąją muziką, ir mano tikslas yra, kad žmonės, klausydami mano dainų, pailsėtų, jaustų pramogą. Jeigu tai linksmos dainos - kad įgautų optimizmo, nes tai ypač aktualu mūsų gyvenamuoju laiku, o jeigu jos liūdnesnės, lyriškesnės, graudžios - kad neįvarytų žmogui pykčio nei depresijos. Jos turėtų nuteikti lyriškiems pamąstymams, paliesti širdį. Tai yra mano, subrendusio žmogaus, mintys apie gyvenimą. Norėčiau, jog klausytojai atrastų gyvenimiškų istorijų ir akimirkų, kurias kiekvienas galėtų priskirti sau, sakydamas: "Tai mano daina, man taip yra nutikę." O jeigu dar to nėra buvę, vadinasi, įvyks", - sakė dainininkas.

Pradėjęs kurti dainas atlikėjas neturėjo tikslo išleisti albumą "Laiko kelionėje, arba Po 50-ies", tiesiog jas kūrė. Produktyvų atlikėją per daugelį veiklos metų televizijoje, kituose projektuose, buvo įtraukusi rutina, ir jis kurį laiką jautėsi šiek tiek išsisėmęs. Tačiau po truputį vis labiau alko kūrybos, ir pradėjo rašyti dainas. Kai jų atsirado per 20, dainininkas pastebėjo, jog jose vyrauja mūsų gyvenimo tėkmės tema.

"Metai bėga, atsigręžęs matai, kad atrodžiusios labai svarbios problemos dabar, po visų patirtų įvykių, įžvalgų, atrodo menkos, bereikšmės, juokingos. Kai tau per 50 metų, įgyji brandos, išminties, ir pradedi visai kitomis akimis žiūrėti į gyvenimą. Kita vertus, metai daro savo, atsiranda pirmieji Alzheimerio požymiai: koncertuodamas pradedi užmiršti dainų žodžius, arba iš ryto apsiauni skirtingų spalvų kojines", - juokaudamas sakė E. Kučinskas, į savo albumą sudėjęs dainas apie praėjusį laiką ir šiandienę būtį, sukūręs dar porą dainų apie neišvengiamus pokyčius prasidėjus savaip spalvingam saulėlydžiui.

Paklaustas, kiek vietos sulaukus brandos lieka meilei, atsakė, jog šis jausmas kūrybinės prigimties žmogų lydi nuolat.

"Meilė su tavimi laiko kelionėje žygiuoja kartu, arba ne. Ji gali pasireikšti stipriau arba truputėlį nuslūgti, įgauti agresyvesnes ar ramesnes formas, nes ji yra liga, ir aš nei kiek nesistebiu, kai žmonės sako: "Įsimylėjau iš naujo." Tą patį žmogų galima įsimylėti tris ar daugiau kartų. Kūrėjui meilė yra viena pagrindinių, prikeliančių varomųjų jėgų. Nepasakysiu nieko naujo, bet visi dailininkai, muzikai, poetai savo geriausius darbus sukūrė, tos galios vedami", - sakė dainininkas.

Apie vidinį užtaisą

Smalsavome, kaip ateina daina, kaip sukurti tekstą apie meilę, idant ji neskambėtų kaip tuščia ir banali skardinė.

"Ją turi rašyti gabus ir talentingas žmogus. Per daugelį savo kūrybos metų dirbau su daugeliu poetų, pats 90-iai procentų dainų rašau muziką, o dabar pradėjau rašyti ir tekstus. Daug metų dirbome su klaipėdiečiu poetu Algirdu Elenskiu, su juo sukūrėme tikrai nemažai žinomų ir populiarių dainų. Vėliau kūrėme drauge su kitu klaipėdiečiu poetu Pauliumi Stalioniu. O pastaruoju metu labai džiaugiuosi kūrybine draugyste su kauniečiu Gintaru Patacku ir jo žmona Tautvyda Marcinkevičiūte. Tai rimtas poetas, tapęs "Poezijos pavasario" laureatu, giliai, filosofiškai mąstantis žmogus. Kai paskaitau jo eiles, man gal ne viskas būna suprantama, bet dainos yra kitokia kūryba, leidžianti žmogui pajausti, kad tai yra akimirka, fragmentas ar istorija iš jo gyvenimo", - sakė atlikėjas. Dabar neretai jis poetui pasiūlo konkrečią temą, net konkrečias metaforas, talentingam žmogui tik lieka tai gražiai sudėlioti.

"Man baisiausia, kai tekstas ir muzika tokie blankūs, jog padainavo dainą pusę metų, ir niekas jos neprisimena, nieko ji nejaudina. Dainai reikia vidinio užtaiso, kad sukrutintų žmogų, kad neliktų abejingas. Kita vertus, tai turi būti pramoga. Todėl orkestrą, su kuriuo dabar dirbu, taip ir įvardinu - populiariosios muzikos orkestras", - sakė pokalbininkas.

Akis į akį su publika

Dainininkas Edmundas Kučinskas prisiminė, kad kažkada susibuvimuose žmonės užtraukdavo kokią "Skinsiu raudoną rožę" arba "Žalioj stotelėje", o dabar švenčių kultūra pasikeitė. Lietuviškos muzikos klausosi nedaug žmonių, ir šventėse mažiau dainuoja, o jei užtraukia - tai liaudiškas dainas, ir tai - tik drąsiausi. Daug dirbantys žmonės susibuvimuose nori, kad juos kas kitas linksmintų. Edmundas nesigėdija dainuoti žmonių šventėse, akis į akį su publika.

ARTUMAS. "Artimi su publika tampame todėl, kad nedainuoju dainų, kurios man nepatinka", - sakė dainų atlikėjas bei autorius Ė. Kučinskas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

"Žmogus toks "sutvėrimas", tokia jo prigimtis, kad nors ir koks būtų cinikas ar storžievis, vis tiek ateina akimirka, švenčiant ar vienumoje, turi jis klausą, ar ne - be niekur nieko ima ir uždainuoja. Tai būna dvasios proveržis", - sakė atlikėjas.

Pokalbininkas prisipažino, kad kartais išgirsta savo dainuojamas dainas - "Laimės žiburys", "Mergaitė gelsva kasa", vyresnio amžiaus žmonės prašo atlikti dainą apie medžius, "Prakalbink man širdį", "Meilės laiptai"...

"Kad žmonės dainuotų mano dainas - mano noras ir svajonė, tikrai džiaugčiausi, jeigu taip būtų, nes nieko autoriui nėra malonesnio, tai būtų didžiausias įvertinimas. Parašyti dainą, kuri neperžengtų lėkštumo, sentimentalumo ribos, nebūtų pigi, yra sudėtinga. Daug kartų įvairiose televizijos laidose ir pokalbiuose esu tai sakęs, ir profesionalai kūrėjai man paantrintų, kad gerą, melodingą dainą, šlagerį parašyti yra sudėtingiau, nei rimtą kūrinį, kuris nebūtų taip dažnai klausomas. Parašyti tokią, kuri būtų klausoma daugelį metų, dar daugiau - kad ją dainuotų, labai sunku, ir niekas nežino sėkmės recepto", - sakė E. Kučinskas.

Kai kalbasi su kolegomis, sutaria, jog dainos neįdėsi į voką, neužrašysi adreso, tačiau ji turi būti skirta kuriai nors žmonių grupei. Kai kada žmogus atneša savo sukurtą dainą ir prašo, kad dainininkas ją padainuotų. Tikrai neštųsi į sceną, jei matytų, į ką daina kreipiamasi, kokio amžiaus žmonių jausmams ir psichologijai dera.

Jūrą myli ne tik nuo kranto

Pastebėjus, kad kalbantis kartais praslysta žemaitiškas akcentas, ponas Edmundas prisiminė, jog tais laikais, kai dainavo "Nerijos" ansamblyje, ten dirbęs literatas jį nuolat taisydavo. Kol kas jis nedainuoja dainų žemaičių tarme, bet sakė apie tai pagalvosiąs.

"Apie Klaipėdą ir jūrą esu sukūręs nemažai dainų. Ir jūroje buvau, netgi pusiaują buvome kirtę, o pagal paprotį po to keliautojai "įšventindami" į jūrininkus. Tarybiniais laikais, kai mokiausi Klaipėdos menų fakultetuose, dainavau dabar jau mus palikusio talentingo muzikanto Romo Malinausko suburtame ansamblyje, tai 2 mėnesius plaukėme į jūrą didžiule plaukiančiąja baze, kad suteiktume jūreiviams pramogą, ten net scena buvo. Tą jūros alsavimą ir dvasią, jūreivių gyvenimo druską aš labai gerai jaučiu", - sakė Palangoje gimęs ir augęs dainininkas, visą vaikystę, jaunystę praleidęs prie jūros, lakstęs po kopas, kur jam pažįstamas buvo kiekvienas smėlio lopinėlis. Specialiai dainų apie jūrą nereikėjo rašyti, jos gimdavo savaime. Ir dabar jų yra repertuare.

Sielos broliai

Dainininkai dabar yra patys sau vadybininkai. Tačiau dainos nėra pirmo reikalingumo prekė, kitam jos gal reikalingos vos kartą per metus. Tarp atlikėjų yra žiauri konkurencija, didžiosiose arenose renginių pasirinkimas plačiausias, atvažiuoja "superinės" užsienio žvaigždės.

"Mums, skruzdėlytėms, gana sunku su jais konkuruoti. Norėtųsi tikėti, kad mus publika visgi mėgsta. Per mėnesį iškepama aibė naujų dainininkų, bet mums dar neša gėles. Tikrų, prisiekusių gerbėjų visada turėjau, jie įsigyja kompaktinę plokštelę, man rašo elektroninius laiškus. Per tą laiko kelionę jie visada buvo kartu. Tie žmonės, kurie klauso mano dainų ir per koncertą jas užtraukia, tampa mano sielos broliai ir sesės, o aš esu egoistas, ir noriu, kad jų būtų kuo daugiau. Tampame artimi galbūt todėl, kad aš nedainuoju dainų, kurių pats nemėgstu. O jei pasirenku tą, kuria galiu viską išsakyti, ir matau iš akių, kad žmonės supranta, "valgo" tą dainą, priima ją, perleidžia per save - vadinasi, jie yra man artima natūra", - kalbėjo kūrėjas.

Pokalbininkas sakė, jog netiesa ir dainininko poza, kai jis sako kuriantis sau. Anksčiau ar vėliau žmogus savo kuriamą pasaulį nori parodyti - šeimai, giminei, draugams, o vėliau - atskleisti jį dar didesniam žmonių ratui.

Dainininkas sakė, kad kopiant į sceną jaudulys visada yra, ir savaip padeda, bet geriau, kad jo nebūtų. Išeiti prieš tūkstantį žiūrovų yra tik ledkalnio viršūnė, prieš tai buvo nueitas ilgas kelias, tad jeigu rankos drebėtų ir džiūtų gomurys, jaustumeisi scenoje kaip prašalaitis.

"Turi eiti su pasimėgavimu, širdis liaunasi spurdėjusi sulig antra trečia daina, užsimezga bendrystė su publika, bendravimas ne tik žodžiu, bet ir akimis, mimika. Tai yra savotiškas koketavimas ir flirtas, tą pripažįsta aukščiausios prabos atlikėjai. Kartu tai ir žaidimas, bet jį su tavimi žaidžia ir žiūrovai", - sakė E. Kučinskas.

"Man gražu, kai dainuoja vien vyrai"

"Daugelį metų aš dirbau ir kaip atlikėjas augau vienas. Pirmais karjeros metais vos sudurdavau galus, paskui man pasisekė, įvyko proveržis, matyt, atsirado dainų, kurios "užkibo". Surinkdavau pilnas žiūrovų sales Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje. Nuoširdžiai pasakysiu, kad vienas geriau uždirbi. Kita vertus, tai iššūkis, kai esi vienas lauke karys; pradedi savimi didžiuotis. Esu muzikantas, baigęs Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, akordeono specialybę, tad buvau paruošęs keletą gražių muzikinių pjesių, scenoje stovėdavo 3 sintezatoriai. Žmonėms patikdavo instrumentinė dainų įžanga. Taigi nebuvau visiškai "plikas", - prisimena atlikėjas, buvęs ansamblių "Kopų balsai" ir "Nerija" vokalistas.

Sakė, kad jam juoką kelia pasakymas "gyva muzika", nes jis niekada nebuvo žiopčiojanti žuvis. Daugelį metų brandino svajonę suburti gerų muzikantų grupę, su kuria galėtų koncertuoti didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Lankydamas koncertus, į kuriuos atvyksta užsienio muzikos žvaigždės, matė juose daug melo. E. Kučinsko koncertų turuose gros mažiausiai 8 žmonės, o gal ir daugiau.

"Kilo poreikis matyti scenoje gyvai grojančius žmones. Ilgai klausinėjausi, atsirinkau, su kuo bendrauti, ir pagaliau radau muzikantus, su kuriais jau 4 mėnesius muzikuojame. Turėjau vyrų šokių grupę, ir dabar esame vieni vyrai. Man gražu, kai scenoje pasirodo tikri vyrai, nors didesnė klausytojų dalis būna moterys. Kai koks nors televizijos laidų vedėjas pristato mane kaip moterų numylėtinį, nejaukiai jaučiuosi, veidą išmuša raudonom dėmėm. Nesu narciziško tipo vyriškis, ir galvoju, kad klausytojas tave turi mylėti ne už manekeno išvaizdą, bet už dainų turinį bei skambesį. Pavyzdys yra dešimtys pasaulinių žvaigždžių, kurie nėra gražuoliai, bet savo dainomis pavergia didžiules auditorijas", - atviravo atlikėjas.