D. Rudinskaitė: "Meilė teatrui gimė iš noro vaidinti"

Debiutas

Užvakar pristatytoje Klaipėdos dramos teatro premjeroje "Mėja" debiutavo jauna, praeitais metais Klaipėdos universiteto Menų fakulteto aktorinį kursą baigusi, aktorė Dovilė Rudinskaitė sako, jog tik įžengusi į didžiąją sceną suprato, koks sunkus aktorės darbas.

Klaipėdos dramos teatre dirbate pirmąjį sezoną. Koks jis jums?

Labai sunkus ir labai įdomus. Pirmiausia įdomu buvo vaidinti didžiojoje scenoje. Pagaliau! Nepaprastai įdomu dirbti su profesionalais, kurie tave, tik pradedančią, laiko visaverte aktore, padeda, palaiko. Visai iš kitos pusės pamačiau režisierių Povilą Gaidį. Mums, studentams, jis buvo dėstytojas, o dabar - režisierius.

Baigusi aktorinio meistriškumo studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete kurį laiką nežinojote, koks bus tolesnis jūsų likimas. Kaip reagavote gavusi kvietimą dirbti teatre?

Iš tiesų, nežinomybė buvo visus ketverius studijų metus. Kai sužinojau, kad patekau į savo išsvajotą teatrą - laimės buvo pilnos kelnės. Teatre likome aštuoniese, o kurse mūsų buvo septyniolika.

Kaip prisimenate pirmąją savo dieną teatre?

Atėjau į teatrą kaip režisieriaus padėjėja. Atsinešiau segtuvą, buvau pasiruošusi rašyti, organizuoti ką reikės. Pirmoji repeticija buvo prie stalo, aktoriai su režisieriumi analizavo pjesę, o aš sėdėjau akis išpūtusi, pagarbos kupinu žvilgsniu stebėdama aktores Arbačiauskaitę, Narijauskaitę, Jankauskaitę. Scenos grandų akivaizdoje neturėjau ką pasakyti ir jaučiausi nieko nemokanti, nežinanti...

Dar labiau sutrikusi jaučiausi pirmą kartą išėjusi į sceną. Man reikėjo tik pasirodyti, Nelės Savičenko ir Valentino Klimo scenoje, neturėjau jokio teksto. Vos išėjus į sceną pajutau, kad burnoje neliko seilių, kad nieko nemoku vaidinti. Nieko! Ką aš veikiau tuos visus studijų metus?! Vėliau atsirado šioks toks pasitikėjimas, pagalba iš kolegų.

"Svarbiausia aktoriaus charakterio savybė - drąsa daryti tai, ko niekada nedarei. O pasitikėjimas savimi scenoje ateina su laiku", - įsitikinusi jauna aktorė D. Rudinskaitė

Jame kuriu tokius vaidmenis, kokių neteko vaidinti studijuojant. Nors teko daug įvairių charakterių išbandyti, vaidinti dramų ištraukas ir komiškus etiudus, tačiau šįsyk iš tiesų gavau du sunkius vaidmenis. Vaidinu dukrą, kurios vaidmuo sudėtingas tuo, jog yra beveik be žodžių. Jį reikia sukurti viduje ir pateikti žiūrovui. Kitoje spektaklio sudėtyje šitą vaidmenį kuria mano bendrakursė Sigutė Gaudušytė. Su aktore Jolanta Puodėnaite dubliuojamės, kurdamos spektaklio autorės (užaugusios dukros) vaidmenį. Tai žodinis vaidmuo, kuriame teksto pagalba turiu atskleisti personažo charakterį.

Kokio tipo herojiniai ar charakteriniai vaidmenys jums artimesni?

Dėstytojas Povilas Gaidys sako, jog esu daugiau charakterinio aktoriaus tipas ir aš žinau, kad galiu sukurti charakterinį vaidmenį, tačiau mane traukia ir labai rimti vaidmenys, stiprūs išgyvenimai.

Gyvenime esu vadinama linksmų plaučių žmogumi, tačiau viduje esu kitokia. Esu rimta, tačiau nenoriu to parodyti aplinkiniams. Man būtų įdomu atskleisti savo vidinį pasaulį scenoje

Kodėl scenoje, o ne gyvenime?

Galbūt esu per daug jautri... Linksma kaukė man suteikia saugumą, su ja lengviau gyventi ir save įtikinti, kad viskas yra gerai. Tiesiog, nemanau, kad reikia atskleisti save kiekvienam sutiktam žmogui, tik artimiausiems.

Užsiminėte, kad Klaipėdos dramos teatras buvo jūsų svajonė. Kada, kaip, kodėl gimė meilė teatrui? Gal užaugote menininkų šeimoje?

Abu mano tėveliai turi gabumų menui. Mama kažkada svajojo tapti balerina, yra labai muzikali, o tėtis yra aktorius gyvenime, vaidina reikia, nereikia. Tačiau abu jie - labai žemiškų profesijų žmonės: mama - konditerė, tėtis - elektrikas. O aš ir brolis pasirinkome keistokus gyvenimo kelius. Mano brolis yra kunigas-vienuolis, o aš - aktorė. Abu kalbame šimtams žmonių, tik brolis iš sakyklos, o aš iš scenos.

Meilė teatrui užsidegė iš noro vaidinti. Teatras yra ta vieta, kurioje galiu save geriausiai išreikšti. Atrodo, kad nieko daugiau ir nemoku, tik vaidinti.

Žinoma, lankiau spektaklius - tėvai kartais atvesdavo į teatrą, vėliau - mokykla, su draugais eidavome. Žavėjausi aktorių Nelės Savičenko, Reginos Šaltenytės vaidyba.

Kokie spektakliai įsiminė pačiai?

Atsimenu, kartą atėjau į teatrą susipykusi su tėvais. Nesikalbėjau su jais, rodžiau kažkokius principus. Tada žiūrėjome spektaklį "Trys mylimos" ir jis kardinaliai pakeitė mano nuotaiką. Išėjau iš teatro labai linksma ir laiminga ir iki šiol vis prisimenu šį vaidinimą. Buvo daug įsimintinų spektaklių. Tų, kurių dabar jau nėra Klaipėdos dramos teatro repertuare, ir ne tik šio teatro.

Kaip manote, kokios charakterio savybės reikalingiausios aktorei?

Pirmiausia - drąsa. Be jos labai sunku ką nors daryti. Žinoma, pasitikėjimas savimi ateina su laiku, tačiau drąsos reikia turėti. Drąsos nebijoti daryti tai, ko niekada nedarei. Labai reikalinga ir ištvermė, stiprūs nervai...

Svarbu mokėti bendrauti su kolektyvu - kolegomis, režisieriumi. Teatras - ne vieta principų demonstravimui. Visi teatre kuriantys žmonės, mano manymu, turi būti viena jėga.

Jaučiate tą jėgą Klaipėdos dramos teatre?

Taip. Žmonės labai užsidegę tuo, ką jie daro. Aktoriai tiek daug galvoja apie savo vaidmenis. Man tai buvo keista. Studijų metais mes į vaidybą žiūrėjome taip neatsakingai... Tik dabar pamačiau, ką reiškia susikaupimas prieš išeinant į sceną. Žmonės tiek daug metų dirbantys teatre, prieš repeticijas kartojasi tekstą, šneka apie spektaklį. Žiūri į savo darbą labai rimtai.

Koks yra esminis skirtumas tarp studentiškos ir profesionalios scenos?

Požiūris į tai, ką darai. Kol buvome studentai, galvojome, kad vaidmenį sukurti labai lengva. Jautėmės labai talentingi ir nuostabūs. Teatre pamačiau, koks iš tiesų sunkus aktoriaus darbas.

Blėsta jaunatviškas maksimalizmas?

Taip. Supratau, kad baigusi aktorinį aš dar nemoku vaidinti.

Jums tik 22-eji metai. Ar nenorėtumėte savęs išbandyti televizijoje, kine?

Žinoma, norėčiau. Teatro aktorių algos mažos, prisidurti labai norisi, tačiau tai neturėtų trukdyti teatrui. Jam teikiu pirmenybę.

Daug jaunų menininkų palieka Klaipėdą. Ieško laimės Vilniuje, užsienyje. Jeigu pati gautumėte pasiūlymą vaidinti kokiame nors sostinės teatre - išvažiuotumėte?

...Tai kompromituojantis klausimas. Ne. Aš gavau galimybę dirbti Klaipėdos dramos teatre. Tai buvo mano svajonė ir ji išsipildė. Ko daugiau norėti?

Vaidmenų. Ar turite svajonių vaidmenį? Kokius lūkesčius puoselėjate?

Svajonių vaidmens neturiu. Kol kas nesu tikra, ar turiu gabumų sukurti, tarkim, Aną Kareniną. Gyvenimas parodys, ką suvaidinsiu. Tikiu, kad bus režisierių, kurie pastebės mus, jaunuosius aktorius, norės, kad mes vaidintume jų spektakliuose.

Paminėjote, kad darbas teatre reikalauja stiprių nervų. Sakykite, kaip atsipalaiduojate nuo teatrinės įtampos, gal turite kokių pomėgių?

Nesu gabi kitiems menams. Nesu nei šokėja, nei dainininkė ir piešti niekada nemokėjau, bet pastaruoju metu piešimas mane labai traukia. Juokingai tikriausiai nuskambės, bet parėjusi iš teatro aš atsipalaiduoju meniškai piešdama vazonus, namų dekorą. Po repeticijų norisi ramybės.

"Linksma kaukė man suteikia saugumą, su ja lengviau gyventi ir save įtikinti, kad viskas yra gerai".

"Kai sužinojau, kad patekau į savo išsvajotą teatrą - laimės buvo pilnos kelnės. Teatre likome aštuoniese, o kurse mūsų buvo septyniolika".

"Teatras - ne vieta principų demonstravimui. Visi teatre kuriantys žmonės turi būti viena jėga".

Jurga PETRONYTĖ