"Choras - tai žmonės, o ne beasmenis organizmas...".

"Nespėjome atsikvėpti po kelionės į Airiją ir Didžiąją Britaniją, atsidžiaugti III vieta tarptautiniame geriausių pasaulio chorų konkurse Korke ir vėl "prisidirbome"...
Gegužės 25-ąją Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurso finale Vilniaus filharmonijoje pelnėme pirmąją vietą aukščiausioje (IV) kategorijoje, diplomą už sėkmingiausią privalomojo kūrinio mišriam chorui atlikimą ir specialų Lietuvos muzikų sąjungos diplomą už ryškiausią konkurso programą, - pasigyrė Klaipėdos muzikos centro mišraus choro vadovas Alfonsas Vildžiūnas ir pakvietė apsilankyti repeticijoje, pabendrauti su pačiais dainininkais, - juk choras - tai žmonės, o ne beasmenis organizmas", - pridūrė svarų argumentą.

"Nebūkite individualistai..."

Trečiadienio vakarą užsukus į Muzikos centrą (Daržų g.), pakilus į antrąjį aukštą jau iš tolo buvo girdėti skambūs "aukuriečių" balsai. Choras repetavo kūrinį iš naujos programos, kurią drauge su amerikiečių kilmės Olandijoje gyvenančiu muziku Ira Spauldingu (Ira Spaulding) ruošia Klaipėdos jubiliejaus šventei. Kai pravėrėme duris, vadovas barė kolektyvą: "Parazitai jūs, kodėl taip šiurkščiai ir nedraugiškai dainuojate? Nebūkite individualistai, rupūžės, paklausykite šalia esančiųjų balsų..." Išvydęs mane pakeitė intonaciją ir su pasididžiavimu pristatė savo dainininkus: "R. Gudelis - docentas, G. Misiukevičius - E. Balsio menų gimnazijos direktorius, jo žmona - Klaipėdos universiteto Menų fakulteto lektorė, D. Ilčiukas - transporto firmos vadybininkas, Pilibaitytė - muzikologė, J. Petkevičiūtė - mokytoja, S. Tamkevičienė - firmos filialo administratorė, Vilma - mama ir t.t. Tik šeši choro nariai yra veteranai, dainuojantys nuo pat pirmųjų metų, o kiti keitėsi labai daug kartų. Ne vienu dainavusiuoju "Aukure" dabar "punta" Vilniaus chorai. O pas mus šiuo metu dainuoja 14 moterų ir 17 vyrų. Tarp jų 5 - heteroseksualios poros. Gal yra ir kitokių, nes gastrolių metu visi gyvena po du, bet aš nežinau", - pašmaikštauja Alfonsas ir pasiūlo padainuoti estiškai.

Dainuoja net žemaitiškai

Su tikru pedagogo talentu vadovas per penkias minutes dainininkams išaiškina estų fonetikos esmę ir auditorijoje nuskamba baltams juoką keliantis "skiemenavimas" pagal sodrią, ritmingą melodiją. Ši daina skambės Šiaurės ir Baltijos šalių chorų festivalyje. "Aukuriečiai" džiaugiasi estų kalbos žiniomis, praturtinusiomis jau ir taip gausų įvairiausių pasaulio kalbų bagažą. "Vokiškai ir angliškai kalbame laisvai, mokame norvegiškai, rusiškai, senoviškai slaviškai, prancūziškai, airiškai, itališkai, japoniškai ir net žemaitiškai", - giriasi choristai. Ir tai nestebina, juk "Aukuras" per devynerius savo gyvavimo metus surengė daugiau kaip 200 koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, laimėjo apie 15 tarptautinių konkursų, o kiek dainų ir kokiomis kalbomis išmoko - suskaičiuoti vargu ar įmanoma. Tačiau paklausti, kokia daina mėgstamiausia, nedvejodami atsako - "Precious Lord" ir "Ilgiausių metų". Ji skamba ne tik per gimtadienius, bet ir po sėkmingų pasirodymų konkursuose. Tad kalba pakrypsta apie dainininkų varžytuves.

"Lietuvoje neturime su kuo varžytis"

"Lietuvoje dainuoti - sunkiausia, - vienbalsiai nusiskundžia "aukuriečiai". - Mūsų šalies chorai labai stiprūs. Ir mūsų dainavimą visi yra daug kartų girdėję, žino lygį. Kas ketverius metus organizuojamame Lietuvos chorų konkurse praėjusį kartą buvome užėmę antrąją vietą. Šį kartą pasirodėme geriausiai. Tad daugiau savame krašte neturime su kuo varžytis. Juk finale dalyvavo net 21 Lietuvos choras, tiesa, skirtingose kategorijose (II, III, IV)", - trumpai papasakoję savo įspūdžius dainininkai nusprendė, kad skaitytojams bus įdomiau skaityti apie jų nuotykius svečiose šalyse.

Dingusios kelnės ir naktis su vienuolėmis

Pasiteiravus, į kokias komiškas, kurioziškas situacijas yra patekęs "Aukuras", nuaidėjo darnus juokas. Vienas per kitą dainininkai ėmė pasakoti. "Apsvaigę nuo pripažinimo pirmojoje kelionėje Italijoje, naktį galingai šventėme. Anksti ryte mums pranešė, kad teks dainuoti baigiamajame koncerte, tuo tarpu kažkas dar su klozetu bendravo, ką jau bekalbėti apie nuslopusius balsus... Labai sunkiai ir komplikuotai lipome į patį aukščiausią toje vietovėje buvusį kalną ir dar sudėtingiau nuo jo leidomės, bet linksmos nakties pasekmės išgaravo ir mes dainavome.
Po kitos kelionės į Italiją, tik Budapešte mūsų Juozas "apsigraibė", kad kunigų seminarijoje, kur mes gyvenome, dingo jo kelnės. Netrukus psichozė apėmė ir Nomedą bei Dainių - jie taip pat pasigedo savo kelnių. Visą kelią atgal į Lietuvą buvome įsitikinę, kad kunigų seminarijoje mūsų drabužius pasisavino koks nors fetišistas... Tik Klaipėdoje paaiškėjo, kad kelnės buvo pamirštos nuosavose drabužių spintose".
"Didžiausia "Aukuro" nelaimėlė yra Nomeda. Tik ji vienintelė turi talentą atrasti mažutę skylutę scenos grindyse, įstrigti joje ir palikti scenoje batelį. Toks Pelenės likimas ją ištiko po vieno konkurso Italijoje ir visokios smulkios, kurioziškos nelaimės lydi nuolat."
"O vienas linksmesnių nutikimų praėjusiais metais ištiko mūsų "fizruką" R. Gudelį. Putname (JAV) jis, supainiojęs viešbučio kambarius, miegojo viename kambaryje su vienuolėmis. Keisčiausia, kad jos suprato turinčios svečią tik ryte..."