Č. Dikenso "Pikviko klubo užrašai" - mylintiems Klaipėdos aktorius.

Ryškiu teatriniu įvykiu - anglų rašytojo Čarlzo Dikenso kūrinio "Pikviko klubo užrašai" premjera - sekmadienį Klaipėdos dramos teatras pradėjo naują sezoną.
Teatro gerbėjų smalsumą jau seniai aitrino žinia, jog šį spektakliui inscenizaciją parašė ir jį režisavo žinomas vilnietis aktorius Sigitas Račkys, pastaruoju metu išgarsėjęs A. Čechovo "Trijų seserų" ir J. Hašeko "Juozapo Šveiko" pastatymais Šiaulių dramos teatre.
Ne ką mažiau intrigavo ir tai, jog pagrindinį herojų Semiuelį Pikviką spektaklyje vaidina buvęs ilgametis uostamiesčio dramos teatro vyriausiasis režisierius, buvęs teatro vadovas ir dabartinis meno vadovas Povilas Gaidys. Tai pirmasis beveik keturis dešimtmečius žiūrovams žinomo režisieriaus ir kino aktoriaus, sukūrusio daug įspūdingų vaidmenų kino ir televizijos filmuose, pasirodymas teatro scenoje.
Žinoma, jog sekmadienio vakarą į Dramos teatrą skubėjo ir tie, kurie per vasarą pasiilgo mylimų aktorių. O jų "Pikviko klubo užrašuose" vaidina net dvidešimt. Tad suprantama, jog didžiausias dėmesys spektaklyje buvo skirtas aktoriniams darbams.
Teatro kritikų, režisierių dažnai akcentuojamas trijų Klaipėdos dramos teatro aktorių kartų ansambliškumas bei meistriškumas sužibo ir "Pikviko klubo užrašuose". Nuo pat pirmosios scenos malonu žiūrėti į charakteringą S. Pikviko komandą: eilėmis kalbantį poetą Snodgrasą (akt. R. Pelakauskas), tariamą sporto meistrą Vinklį (akt. K. Žvinklys), nuolat susižeidžiantį, nevykėlį Tapmeną (akt. K. Macijauskas) ir tipišką, tik padorios algos ir gražesnio drabužio už ištikimybę reikalaujantį, tarną Semą (akt. E. Brazys).
Scenoje pasirodžius Pikviko bičiulio Vordlio (akt. V. Paukštė) šeimynai premjeros vakarą salė leipo juokais. Žiūrovų simpatijų garantas - akt. B. Barausko Grafienė (Vordlio mama), kuri beveik nieko nekalba, tik skundžiasi šalančiomis kojomis ir ...dažosi lūpas. Vordlio sesers Rečelės (akt. N. Savičenko) ir dukterų Arabelos (E. Barauskaitė) bei Emilės (akt. R. Šaltenytė) trio - tipiškas provincijos senmergės ir jaunų panelių portretas, kurio pagrindinis akcentas - ypatingas jautrumas vyriškiams.
Tarp šių personažų ryškiai išsiskiria avantiūristai, sukčiai A. Džinglis (akt. D. Meškauskas) ir Dž. Troteris (akt. I. Reklaitis). "Blogiečių" amplua aktoriams suteikia daugiau laisvės improvizacijai. Ypač įdomu stebėti Džinglio charakterio kreivę šokinėjančią nuo karo didvyrio iki tariamai nuoširdaus draugo, nuo tariamai aistringo įsimylėjėlio iki kalinio pozicijų.
Antrojoje spektaklio dalyje, ypač S. Pikviko teismo scenoje giliausias, svariausias atrodo Pikviko advokato bei Semo tėvo Senio Velerio (akt. R. Nedzveckas) charakteris, kuriame darniai dera senolio išmintis, santūrumas su jautraus, pajuokauti mėgstančio tėvo bruožais.
Centrinė figūra, kaip saulė tarp aplink besisukančių planetų, spektaklyje yra Semiuelis Pikvikas. P. Gaidys pirmąjį savo sceninį personažą vaidina labai organiškai, emocionaliai, atrodo, jog jam vaidyba nekainuoja pastangų - tereikia būti savimi. Scenoje matome geraširdį, šiek tiek naivoką, šiek tiek ambicingą, nemokantį rimtai pykti, nei liūdėti veikėją, tačiau jis - nėra herojus, nėra lyderis iš tikrųjų, paskui kurį sektų jo bičiuliai į tolimą ir visiškai neaiškią mokslinę ekspediciją (tyrinėti žmogaus charakterio bruožų), kurio patarimas, ar žodis būtų lemiamas, kuriam būtų už ką galvą bučiuoti.
Po premjerinio vakaro dar sunku daryti išvadas, ar per pirmąjį išėjimą į sceną P. Gaidžiui pritrūko drąsos ir energijos, ar aplink jį esantieji aktoriai per daug įsisiautėjo, palikdami herojų nuošalioje, stebėtojo pozicijoje, ar inscenizacijos autorius bei režisierius neatkreipė dėmesio, jog esamos spektaklio situacijos nesuteikia galimybės atsiskleisti šiam personažui.
Todėl "Pikviko klubo užrašų" aktoriniai darbai - dabar atrodo kaip ant žemės pažirę karoliukai, dar nesuverti į įstabų vėrinį. Daug mažų, įdomių vaidmenukų, daug aplink juos besivystančių smulkių istorijų ir istorijėlių, tačiau išėjus po spektaklio lieka neaišku, kodėl jos buvo pasakojamos, kokia spektaklio idėja, prasmė.
"Pritraukti gyvenimą prie scenos, paprastai, bet ne prastai parodyti, kad jame įmanomi šilti, nuoširdūs žmonių santykiai" - interviu prieš premjerą apie spektaklio tikslą kalbėjo režisierius Sigitas Račkys. Galbūt absoliučiai Klaipėdos dramos teatro žiūrovų daugumai to ir tereikia iš teatro - pailsėti po darbų žiūrint į gražiai, gerai vaidinančius aktorius, pasijuokti ir, gink Dieve, apie nieką nesusimąstyti. Galbūt tokia šių dienų teatro paskirtis?