Būtų geriau, jei visos būtų panašios?

Kitą mėnesį jos reprezentuojamam menininkui Žilvinui Kempinui bus įteikta 2012 metų Nacionalinė kultūros ir meno premija. Su jo kūriniu galerija atstovavo Lietuvai 2009 metų Venecijos bienalėje. Šiemet atstovauti Lietuvai Europoje Reikjaviko nacionalinis muziejus pasirinko taip pat Ž.Kempiną ir kitą jauną galerijos autorių Tomą Martišauskį. Postmodernizmo mene yra visko, net, švelniai tariant, šlamšto, tačiau galerija didžiuojasi savo reiklumu ir atrankos kriterijais, jau leidžiančiais teigti, kad „Vartų“ braižas - elegantiška konceptualumo ir vizualumo darna“. Čia suteikiama erdvė tokio lygmens tapybai, fotografijai, instaliacijoms, videomenui, skulptūrai, grafikai...

„Esame komercinė galerija ir turime galvoti ne tik kaip išgyventi, bet ir kaip deramai atstovauti savo menininkams, kad jie įeitų į Europos bei pasaulio rinką, nes apie šiuolaikinio meno rinką Lietuvoje, drįsčiau sakyti, kalbėti dar ankstoka, - pasakoja galerijos savininkė Nida Rutkienė. - Esame suskaičiavę, kad per visą „Vartų“ istoriją mums teko dalyvauti bent pusšimtyje meno mugių įvairiose šalyse, nes jei jose nedalyvauji, tai tavęs Europos kontekste kaip ir nėra. Tarptautinės meno mugės ir bienalės pritraukia meno ekspertus bei kolekcininkus, ir nors apie atsipirkimą dažnai keblu kalbėti, - galerijai ir menininkui tai išeina tik į naudą. Tarkime, kai Niujorko meno mugėje pristatėme Mindaugą Lukošaitį, tie, kas mumis susidomėjo, vėliau dairėsi mūsų ir kituose meno forumuose, o Vienos meno mugė buvo itin sėkminga. Štai Stambulo meno mugė mums buvo nuostolinga, bet grįžus vienas Stambulo muziejus pareiškė susidomėjimą ir įsigijo Ž.Kempino darbą. Kai mūsų reprezentuojamo menininko kūrinys patenka į muziejų, tai jau - įvertinimas. Mes atsirenkame geriausia, mums svarbi ne tik meninė vertė, bet ir kūrinio vizualumas, kad kolekcininkai ir muziejai juos pastebėtų“.

Daugiau kaip metai trunkantį Ketvirtadienio peržiūrų projektą sunkoka laikyti komerciniu, nes jame dalyvauja ir daug jaunų, dar nesukūrusių savo turtingesnės istorijos nei vardo dailininkų. Kiekvieną ketvirtadienį vis kito menininko kūrybai atiduodama galerijos salė, o praėjusį kartą buvo atidaryta savaitei grupinė paroda „27 ketvirtadieniai“, nužvelgusi antrojo projekto pusmečio panoramą. Galerijos įsteigtas prizas „Naujieji horizontai“ buvo įteiktas dailininkei Rūtai Songailaitei.

N. Rutkienė nemano slėpti, kad apie kai kuriuos iš keliasdešimt per šį tarpsnį pristatytų autorių laikui bėgant nieko nebeišgirsime, tačiau tarp jų rasis vienas kitas, jos nuomone, turintis perspektyvą dailininkas, kurio galerija stengsis nepaleisti iš akių. „Jei imiesi kokio dailininko, keli jam reikalavimus, tarkim, kas porą metų surengti naujų darbų parodą, kad galėtum matyti, kaip jis tobulėja. Mums rūpi, kaip jis atrodys tarptautinėje scenoje, ar jo kūryba nėra jau matyto perdirbiniai ir interpretacijos. Mes labai rūpestingai atsirenkame menininkus, antraip kirstume šaką, ant kurios sėdime. Mes tiesiog privalome rodyti tai, kas geriausia“.

Gabiausių, įdomiausių Lietuvos dailininkų parodomis galerija garsėjo pirmaisiais savo veiklos metais. Tuoj po tragiškojo Sausio, 1991 metų vasario 17-ąją, įkurta pirmoji privati sostinės galerija netrukus tapo viena garsiausių. Ir jos pradžia nebuvo banali. Ir galbūt jos neramioj pradžioj reikėtų ieškoti užprogramuoto tęsinio. Kai vien tik dailės čia buvo per mažai, kai čia vienas kitą turtino menai, kai salėmis traukė aktualusis laiko gūsis.

Jos įkūrėja N. Rutkienė prisimena:

„Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad reikės išleisti knygą apie pirmąjį galerijos dešimtmetį. Jei buvo kur nors aktyviau kaip „Vartai“ gyvenimu verdanti vieta, norėčiau sužinoti, kokia ji. Pirmuosius penkerius metus pas mus vykdavo koncertai, jei pamenat, vienoje salėje stovėjo fortepijonas. Kas trys savaitės - dailės parodos, kas trečiadienį - studentų, kas šeštadienį - profesionalių muzikantų pasirodymas. Prisimenu, čia grodavo Aldona Dvarionaitė, kartais vakare, kartais dieną repetuodama prieš koncertus, ir jos klausyti visad ateidavo dailininkas Rimtautas Gibavičius. Su tokiu malonumu virdavau jiems kavą; A.Dvarionaitė prašydavo labai stiprios. Nepaprastas buvo vakaras su šviesaus atminimo smuikininku Raimundu Katiliumi, sutinkant 2000-uosius: jis muzikavo su dukra Raimonda. Turbūt tai buvo paskutinis koncertas, kai jie koncertavo dviese, ir paskutinis koncertas „Vartuose“, nes smuikininkui tų metų kovą scenoje sustojo širdis... Beveik visos užsienio ambasados, kurios dar neturėjo savo rezidencijų, mūsų galerijoje švęsdavo nacionalines šventes. Norvegijos ambasada čia, 360 kvadratų plote, sutalpino kone keturis šimtus svečių. Mūsų galerijoje, prisimenu, vyko net konfidencialus Latvijos ambasadoriaus ir Kinijos oficialių asmenų susitikimas, dėl kurio mums teko visai dienai uždaryt galeriją... Prisiminusi tuos laikus galvoju, kad Vilniui mes vis dėlto buvome svarbūs ...“

Po 2000-ųjų, ypač į galeriją sugrįžus N. Rutkienės dukroms (menų ir vadybos Laura mokėsi Danijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Vengrijoje), diegusioms šiuolaikinius veiklos modelius, galerijos akiratyje vis dažniau rasdavosi postmodernizmo formų, galiausiai tapusių galerijos centrine ašimi. Taip „Vartai“ užėmė laisvą šiuolaikinio meno nišą (jį tepristatinėjo Šiuolaikinio meno centras), į kurią tuomet niekas daugiau nesikėsino. Labai kryptingai, rodos, nesikėsina iki šiol.

„Tai buvo sudėtinga, nauja, - dalijasi patirtimi galerijos vadovė. - juo labiau kad šiuolaikinis menas turi nemažai skeptikų ir net neigėjų. Aš ir dabar kartais sakau sau, jei man nepatinka šiuolaikinis kūrinys, tai dar nereiškia, kad jis yra niekam tikęs, - gal tik man reikėtų labiau įsigilinti, labiau pažinti. Tokių progų meno gerbėjams suteikiame kasmet. 2009 metais laimėję konkursą tarptautiniam „Artscape“ projektui, atvežėme ir parodėme garsių Europos šiuolaikinių menininkų kūrinių, rengdami bendras jų ir lietuvių autorių parodas, kartais kontrastuojančias, kartais viena kitą papildančias. Tikimės, kad šį projektą pavyks tęsti ir ateityje“.

Galima nujausti, kad pakeitusi kryptį galerija neteko dalies dailininkų ir lankytojų simpatijų.

„Žinoma, netekome, - sutinka N. Rutkienė, - bet mes auginame lankytojus, mes deriname edukaciją su parodine veikla. Pagaliau ar Lietuvai būtų geriau, jei galerija rodytų tą patį, ką ir kitos galerijos? Mums galbūt finansiškai net nenaudinga ši kryptis, bet galbūt tai yra mūsų investicija į ateitį. Taip, buvo puikus pirmasis „Vartų“ dešimtmetis, bet ėjimas į priekį buvo būtinas. Manau, nesuklydome: šiuolaikinis menas šiandien užima svarbią vietą tarptautinėje meno scenoje. Ir, kas žino, gal greitai ir jis taps klasika...“