Branginkime kiekvieną akimirką

- Žinoma, pirmiausiai reikia džiaugtis, kad jie dar neprarado ryšio su Tėvyne ir čia likusiais artimaisiais, kad vis dar grįžta. Nors sugrįžimas ir trumpas, jis yra svarbus. Tačiau dalis mūsų emigrantų net ir sugrįžę pasineria į įvairias veiklas, o jų išsiilgę artimieji taip ir lieka nuošalyje. Ne vienas trumpam parvažiavusiųjų namo galvoja: „Štai dovanėlę tau parvežiau, pareigą atlikau, tu dabar džiaukis, o aš ir be tavęs turiu marias reikalų.“ Raginčiau visus sugrįžusius branginti kiekvieną akimirką, praleistą artimų žmonių apsuptyje, ir stengtis kuo daugiau laiko praleisti kartu su tėvais, su vaikais. Pakviesčiau visus parvykusius apsilankyti su artimaisiais bažnyčioje, dalyvauti šv.Kalėdų ar Naujųjų metų mišiose, išgyventi didžiąsias metų šventes tikėjimo šviesoje. Ne kažkokios parvežtos lauktuvės, o buvimas kartu yra pati didžiausia dovana, todėl net toks elementarus dalykas kaip valgymas prie vieno stalo yra labai svarbus. Kaip kitaip ilgai vieni kitų nematę tėvai ir vaikai išsaugos artumą, jei nebus kartu? Artumas ir tarpusavio ryšys susideda iš daugybės mažų dalykų, kurie tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingi. Žmonės turėtų mylėti vieni kitus ir jaustis mylimi, o ne barstyti tą meilę pavėjui.

- Turėtume įsisąmoninti, kad didžiausia laimė nėra apčiuopiama?

- Dažno žmogaus įsivaizduojama laimė susideda iš kažko materialaus, apčiuopiamo, bet tokia laimė būna labai trumpalaikė. Pažvelkime į vaikus: jie gauna vieną dovanėlę, pasidžiaugia ja kurį laiką, tarsi viskas gerai, bet praeina savaitė ar mėnuo, ir ta dovanėlė pabosta, tampa nelabai įdomi, o vaikai pradeda laukti naujos. Taip mūsų tarpusavio santykiai neretai būna pastatomi ant laikinumo pamatų. Mano įsitikinimu, turėtume suvokti, kad Dievas mus myli visada: ir tuomet, kai klystame, ir kai esame nuodėmėje. Sugebėjimas priimti Dievo meilę yra didelė dovana ir laimė, žemiškojo gyvenimo pagrindas. Deja, tarp mūsų yra nemažai savanaudiškumo, egoizmo. Žmogus siekia, kad tik jam būtų gerai, kad tik jam būtų patogu, kad tik jį kuo greičiau aptarnautų laukiantį eilėje, kažkur skuba lipdamas per kitų galvas... Svarbu, kad toks žmogus suprastų, jog jis nėra vienas pasaulyje, kad čia esame viena didelė šeima.

- Interneto karta gal jau net nebežino kelio į bažnyčią?

- Kalbant apie internetą reikėtų kelti žmogaus egzistencijos klausimą. Jeigu žmogus panyra vien tik į šią sritį, dieną naktį leidžia prie kompiuterio, jis tampa užsidaręs, šalinasi kitų, apsigyvena labai ribotame pasaulėlyje. Tas pasaulėlis žmogų uždaro savo nasruose ir neleidžia matyti, kas vyksta čia pat, artimiausioje aplinkoje. Aišku, yra jaunimo, kuris sugeba tuos dalykus suvaldyti ir paskirstyti savo laiką įvairioms veikloms. Daug jaunų žmonių teikia pirmenybę sportui, kūrybai, kelionėms, savanorystei - tokie užsiėmimai labai padeda išsilaisvinti iš interneto vergovės. Norėčiau paraginti šiandieninių jaunų žmonių tėvelius, kad atidžiau pažvelgtų į vaikus, nepaliktų jų vienų, vestųsi juos kartu į bažnyčią, kad atžalos pamatytų kitą vaizdą nei tas, kuris yra kompiuterio ekrane.

- Mūsų valdžios institutai išskėstomis rankomis pasirengę priimti į Europą plūstančius pabėgėlius, piešia rožinį scenarijų, kaip atvykėliai lenks nugaras emigracijos išretintoje Lietuvoje ir uždirbs mums pensijas. Ar tai išeitis?

- Klausimas nelengvas ir sudėtingas, bet gal geriau reikėtų stengtis, kad patys lietuviai neišvažiuotų ištisais miesteliais, o išvažiavusieji sugrįžtų. Vien jau manymas, kad migrantai čia atvažiuos kaip pigi darbo jėga ir nudirbs visus darbus už mus, dvelkia planais kažką išnaudoti. Neturėtume į pabėgėlius žiūrėti kaip į silpnesnius, mažesnius žmones, kuriems už darbą galima mokėti mažiau arba išvis nemokėti. Tegul tik jie dirba ir užsidirba.

- Tačiau kitų užsienio šalių patirtis rodo, kad dažnas pabėgėlių visai nesiekia dirbti ir užsidirbti, yra įpratę viską gauti veltui ir reikalauja pašalpų...

- Deja, tokių pavyzdžių apstu ir Lietuvoje. Jei paramą gaunantis žmogus metų metus nebando kabintis į gyvenimą pats, nenori dirbti, tolesnė parama jam tampa ydinga. Jeigu pašalpa yra didesnė už mėnesio uždarbį, valstybės išlaikomam žmogui kyla natūralus klausimas: „Kam aš turiu dirbti?“ Pašalpa negali būti ydinga. Kiekvienas ją gaunantis žmogus turi suvokti, kad tai - laikina parama, pagrindas, nuo kurio galima atsispirti. Amžinų pašalpų negali būti. Atrodo, jau atsipeikėjome, kad pradėjome auginti tinginių kartą. Tik ar ne per vėlai? Lankantis įvairiose gyvenvietėse skaudu girdėti ūkininkus skundžiantis, kad neįmanoma susirasti talkininkų elementariausiems darbams nudirbti. Dirbti niekas nenori, nes pašalpos didesnės už tą atlygį, kurį gali mokėti ūkininkas. Pašalpų dalijimas turi būti labai išmintingas. Gerai, kad dabar pašalpų paskirstymas perduotas savivaldybių žinion - vietos valdžios atstovai yra arčiau žmonių ir mato, kam parama išties reikalinga, o kas nori tik ja pasinaudoti. Rezultato ilgai laukti neteko - pašalpos pradėtos skirstyti racionaliau, o jas gaunančių žmonių sumažėjo.

- Ką palinkėtumėte „Respublikos“ leidinių grupės skaitytojams artėjančių šv.Kalėdų proga?

- Norėtųsi palinkėti, kad šv.Kalėdos visiems atneštų Dievo palaimą ir artumą, kad visi pajustume Aukščiausiojo prisilietimą asmeniškai prie kiekvieno iš mūsų. Dievas laukia, kad žmogus atsivertų ir patikėtų jo meile. Norėtųsi palinkėti visiems, kad nebijotume priimti Dievą į savo gyvenimą, į savo šeimas, į savo darbus, į savo kasdienybę. Kad Dievas visuomet būtų šalia. Ateinantys 2016-ieji Bažnyčioje švenčiami kaip Dievo gailestingumo metai. Dievo gailestingumas yra neišsemiamas, bet prie jo artėti turime mes patys. Viešpats visą laiką yra pasirengęs mūsų pasigailėti ir mums atleisti, bet kad tai įvyktų, turime būti jam atviri. Atverti savo širdis Dievo gailestingumui ragina ir popiežius Pranciškus. Sutikime šventes su Dievu.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“