Besivaduojantys iš... rėmų

Neprofesionalų pleneras

Klaipėdos galerijos vadovę Violetą Jusionienę iki sielos gelmių sukrečia kai kurių parodų lankytojų pareiškimai: "Na, taip pamozoti ir aš sugebėčiau." Taip manančius ji sukvietė pasimokyti ne tik piešti, bet ir tapyti.

Norinčių tai išmėginti atsirado. Gaila, bet ne iš "pamozoti sugebančiųjų" gretų.

Kurso pabaigtuvėms - pleneras

Nuo pernai rudens Klaipėdos galerijos tapybos kursus lankė tuzinas entuziastų. O šios vasaros vieno saulėto šeštadienio popietę tauralaukiškiai, praeidami pro vieno namo tvorą, stabtelėdavo, norėdami pro pinučius įžvelgti - kas ten darosi? Erdviame kieme spalvingai apsirengę žmonės buvo palinkę prie molbertų.

Ant svetingų šeimininkų Angelės ir Kęstučio Kuzmarskių namų pievos šurmuliavo visai ne dailininkai. Čia vyko Klaipėdos galerijos pernai organizuotų tapybos kursų lankytojų pleneras. Beveiktab metus buvę kartu žmonės vienas apie kitą žinojo tik tiek, kad vienam užduotis įgyvendinti ant popieriaus lapo pavykdavo geriau, o kitiems - sunkiau. Na, dar žinojo vardus. Juos suvienijo piešimo užduotys ir spalvos.

Pleneras buvo surengtas vienos kursų lankytojos - Angelės Kuzmarskienės - namų sode

Angelė Kuzmarskienė, namų šeimininkė:

- Trauką piešti jaučiau nuo vaikystės. Netgi bandžiau stoti į Dailės institutą. Parodžius savo piešinius, buvau kaip ir priimta. Bet į "atsarginių" sąrašą - be stipendijos. Tuomet įstojau studijuoti chemijos. Tačiau troškimas paišyti neapleido. Visus savo ir būsimojo vyro Kęstučio užrašus apipaišydavau. Į pasimatymus kviesdavau... piešiniais.

Paskui buvo ilga pertrauka: mokslai, darbas, vaikai. Troškimas atsinaujino dabar, kai atsirado daugiau laiko. Sužinojusi apie kursus, iš karto nulėkiau. Ir esu patenkinta savo pasiekimais. Spalvas kitaip vertinu, kitaip į dailininkų kūrybą žiūriu, džiaugiuosi daug ko išmokusi.

Mūsų mokytojas Saulius Bertulis ant vieno kurpaliaus nemauna. Priima mus tokius, kokie esame. Mes tik pasiduodame jo provokacijoms.

Man lankyti tuos užsiėmimus labai gera dar ir todėl, kad pabūnu su žmonėmis, kuriems visai nesvarbu, kas kuo yra. Bendravimas čia neįpareigojantis, nesuvaržytas.

Prie vaišių stalo kursų lankytojai aptarinėjo, kaip kuriam pavyko įveikti natūrą

- Po darbo noriu užmiršti viską ir atsipalaiduoti. Užtat lankau ne tik tapybos kursus, bet mokausi ir šokti. Tuos, kurie renkamės tapyti, jungia spalvos. Man malonu tarp tų žmonių, gera ir įdomu. Labai bijodavau mūsų darbelių parodėlių. Dabar - jau ne. Nes jau matau ir skirtumus tarp savo pradinių darbelių ir tų, ką padarau šiandien. Išmokau įsiklausyti, ką sako mokytojas.

Vida Marmienė, architektė:

- Braižyti moku, maniau, kad ir piešti sugebu, nes tai - neįgyvendinta svajonė. Kai jau užauginti vaikai, atsirado laiko pabandyti įgyvendinti ją. Pradėjus lankyti užsiėmimus supratau, kad nieko neišmanau nei apie dažus, nei apie potėpius. Maniau, kad to metų mokslo pakaks. Ne, lankysiu ir antrus metus.

Deimantė Žulpienė, įmonės vadovė:

- Mes patys save ar aplinkybės įspraudžia mus į rėmus. Tapybos studijos tuos rėmus sulaužo ir išvaduoja iš jų. Kursus aš pavadinčiau ir antistresine terapija. Tiesiog tai būdas save suprasti ir... išreikšti.

Artūras Savičenko, dantų technikas:

- Kadaise lankiau dailės mokyklą, viliojo skulptūra. O man bruko keramiką. Pabėgau. O po mokslų, armijos pradėjau tapyti vėl. Bet kažko trūko... Kursuose labai įdomios užduotys, gera atmosfera. Dailės mokykloje dėmesį sutelkdavo į tai, kaip laikai pieštuką, o čia - kaip mąstai. Mano darbas toks, kad privalau kuo tiksliau kopijuoti gamtos procesus. O kursuose - kuo toliau nuo kopijavimo.

Esame skatinami kuo labiau išlaisvinti fantaziją: kaip pavaizduosi kritimą, kilimą, džiaugsmą, liūdesį? Kokia spalva, kokiu skaičiumi? Staiga, nemąstydamas. Rezultatai teikia ir džiaugsmo, ir padeda pažinti save.

...ir emocinė nauda

Kursų vedėjas Dailės akademijos pedagogas Saulius Bertulis, paklaustas, kuo skiriasi darbas akademijoje nuo darbo su mėgėjais, teigė naudojąs visai kitą sistemą.

"Pradėjome nuo elementarios pažinties su pieštukais, pastele, angliukais, dažais. Paskui jau lindome ir į technologijų - piešimo, grafikos, tapybos - elementus. Tokiuose kursuose svarbiausia žmogų sudominti ir... neišgąsdinti. Ir kad neprarastų vilties, jog iš viso to pažinimo bus naudos. Žinoma, ne materialios. Emocinės", - sakė jis.

Stebint kursų lankytojus Tauralaukio plenere atrodė, kad toji emocinė nauda - kaip ant delno. Tylūs šnabždesiai prie molbertų, tapant dailininkų profesionalų kalba įvardinamą natūrą, šventinis šurmulys atidarant parodėlę. Pagaliau bendravimas užstalėje. Ir kalbama buvo apie tai, kaip kuriam pavyko suvaldyti ar, atvirkščiai, "paleisti" spalvų pliūpsnius. Šios ponios, atėjusios į tapybos ar grafikos parodą, tikrai niekada nepareikš, jog taip "pamozoti" galėtų ir jos. Nes jau įsitikino, ko vertas potėpis. Juk jis turi ir įdėto darbo, ir emocinę kainą.

Gražina JUODYTĖ