Bejūris Vytautas Brencius

2005-11-18 12:00

Pamirštieji

"Esu senas paliegęs girtuoklis, bežmonis, bejūris, bedaiktis...", - taip savo 60-mečio dieną, lapkričio 15-ąją, kalbėjo garsiausias Lietuvos marinistas, klaipėdietis poetas Vytautas Brencius.

Jubiliatą aplankėme jo namuose. Bendrabučio kambarys, kuriame gyvena poetas, paskendęs prieblandoje - dienos šviesos neįleidžia užtrauktos užuolaidos. Kambaryje dvi miegamos vietos - sofa ir ant žemės pamestas čiužinys. Tarybinių laikų baldais užgriozdintoje patalpoje tvyro alkoholio ir dūmų tvaikas.

Gausybė knygų sekcijoje, už nuopelnus gautos austos juostos ir klaipėdiečių dailininkų tapyti V. Brenciaus portretai, marinistiniai peizažai ant pageltusių sienų - vieninteliai ženklai, bylojantys apie šeimininko intelektą ir šlovingą praeitį.

Patį šeimininką Vytautą Brencių radome miegantį. Pažadintas jis prabilo neklausiamas: - Norite išknisti mano gyvenimą? Galiu atvirai pasakyti - šūdinai gyvenu. Senstu. Draugę palaidojau. Buvo tokia Gražinutė, aplankydavo mane. O dabar jis - mano sugyventinis, - parodo į vyrą, gulintį ant čiužinio.

- Vasilij Sanikov, - prisistato vyras.

- Vasia! Iš Baškirijos! - sušunka Vytautas.

- Ne Baškirija, Ural, eto riadom", - rusiškai patikslina Vasia.

Kodėl jūs kartu gyvenat?

Jis neturi kur gyventi. Kapitonas, o neturi kur gyventi. Niekas, išskyrus Vasią, nenori su manimi bendrauti.

Antrą žmoną praradau prieš dešimt metų. Ji buvo rusė, ir per jauna, per graži man. Išvažiavo į Maskvą.

Gerbiu savo sūnų iš pirmosios santuokos. Jis - antrasis kapitono padėjėjas, Kanaruose plaukioja. Kuo vardu? Marius, žinoma. Jam 31-eri. Antras sūnus būtų buvęs Jūris, bet nebuvo.

Sūnus aplanko jus?

Rašiau jam penkis laiškus, niekas neatsiliepė. Man gyvenimas išslydo iš rankų, nieko aš daugiau negaliu pasakyti jums, gražuolyte. Nieko. Žinoma, aš prisidėjau prie to, kad jis išslystų.

Dešimtį metų gyvenu kaip asilas. Blogai. Turėjau važiuoti šiandien pas Adamkų, kad medalį prisegtų.

Kodėl nevažiavote?

Geriu aš, apverkiu savo draugę. Daugiau su niekuom nesipainiosiu ir nesiženysiu. Aš senas, paliegęs girtuoklis.

O brolių, seserų neturite?

Turiu brolį Naujojoje Akmenėje, dvi seseris, kurios taip pat Šiaurės Lietuvoje gyvena. Jie man siunčia laiškus, bet aš neatsiliepiu. Manau, kad nėra prasmės.

Kodėl?

... Apie literatūrą galiu pasakyti nedaug, - keičia temą pašnekovas. - Turėjau projektą - parengti savo poezijos rinktinę ir dar dvi knygas - iš jūros biografijos su lyriniais intarpais ir paskutinę poezijos knygą "Potvyniai atoslūgiai".

Kultūros ministerija man skirtą rašytojo stipendiją atėmė, nes po pusmečio neparengiau ataskaitos. Negavau sutarties ir nežinau į ką kreiptis. Nusispjoviau dabar į viską ir geriu, geriu, geriu... Laku.

Eilių daugiau neberašote?

Rašau. Po truputį. Reikia tryliktą knygą užbaigti.

Apie ką ji bus?

Apie gailią egzistenciją. Nėra ten jokios lyrikos. Pradėjau labai šiurkščiai, bjauriai rašyti. Rašau iš pykčio.

Ant ko pykstate?

Ant savęs. Mažyte, norit aš jums atvirai pasakysiu, aš praradau gyvenimą prieš dešimt metų. Dėkoju k... Prunskienei, Šleževičiui, kad mano laivus suėdė. Likau be nieko.

Negalite krante gyventi?

Pripratau jau, prie egzistencijos. Jei būtų buvusi sovietų valdžia, gal iki šiol būčiau plaukiojęs kaip karalius. O dabar užsienio laivams - per senas, Lietuvos laivyno nėra. Ką man daryt? Nieko neturiu. Tik šitą urvą.

Turite daug knygų. Ar skaitote jas?

Būna, kad paskaitau šitą chlamą. Paskutinis mano skaitalas "Modernaus meno filosofija", parašyta rusų kalba. Čia gerų filosofinių minčių randu.

O poeziją skaitote?

Lietuvos poetų kūryba nepatinka. Iš pasaulio literatūros patinka Eliotas, Froidas, bet tai - ne poezija. Kai stojau į M. Gorkio literatūros institutą, manęs paklausė, koks mano kumyras. Neturiu kumyro. Niekas man nepatinka.

O sava poezija patinka?

Kartais patinka, kai gražiai parašau, filosofiškai tobulai, o ne mėšliškai. Taip. Mano poezija man patinka! Bet ne visa. Pusę savo knygų galiu išmesti. Jos buvo parašytos be atsakomybės jausmo.

O dabar aš nusistatęs prieš poeziją. Nenoriu daugiau rašyti. Pažiūrėkit - mano namuose pilna dėžių. Visos jos prikrautos mano knygų. Meilės lyrikos, skirtos mergaitėms nuo 17 iki 70 metų.

Kodėl jūsų knygos namuose, o ne knygyne?

Nes niekam mano poezijos nereikia, niekas neskaito. Pempininkų knygyne man pasakė, jog per pusę metų nupirko vieną mano knygą ir vieną Šekspyro sonetų knygą. Viskas. (Poeto skruostais pasipila ašaros)

Pažymėsite kaip nors savo jubiliejų?

Jo! Važiuosiu pas Adamkų pasiimti medalio! - išrėkia ir prapliūpsta rauda.

- Ar pamenat mano 50-metį? Menininkų namuose švenčiau, kaip Leninas. Visko buvo - šampano, mergų. O dabar nieko neliko...

Biblioteka turėjo organizuoti mano autorinį vakarą, bet žinojo, kad neateisiu, ir pas Adamkų nevažiuosiu, niekur iš namų neisiu. Nueis Vasia į krautuvę, parneš dar vyno. Užsidegsime žvakes, nuo Vėlinių likusias, už mamą, tėtį, mano draugę.

Pats mirties laukiat?

Aš, dukrele, nežinau, kada numirsiu. Negalvojau, kad sulauksiu šios dienos. Labai man blogai. Vynas mane žlugdo.

Negalvojate, kad galite pakilti?

Galvoju, kiekvieną dieną galvoju, kaip išeiti iš komos, susitvarkyti buitį, šitą lokio guolį. Reikia atsigaut.

lyjant

nusigręžkit dabar

nuo manęs visi ir visos

kurie mylėjot mane

kurie manim patikėjote

ką daryti jeigu pasiteisino

artimiausios sesers

priekaištingi žodžiai