Aurelijus Liškauskas: "Teatre slystu kaip čiuožykloje"

"Specialybės rėmai, man atrodo, yra pats baisiausias dalykas. Dramos aktoriai susikausto, kai reikia padainuoti, baleto šokėjai yra nebylūs tarsi žuvys, sportinių šokių šokėjai nesugeba sušokti tautinių šokių. Sudėtinga Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro finansinė situacija sudarė sąlygas pralaužti tuos rėmus", - sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografas Aurelijus Liškauskas.

Šią savaitę Klaipėdos muzikinis teatras išleido premjerą - Antano Kučinsko operą vaikams "Bulvinė pasaka". Spektaklio režisieriui Ramūnui Kaubriui pradėjus laikinai eiti teatro vadovo pareigas, pagrindinis spektaklio kūrybinis darbas buvo patikėtas režisieriaus asistentui, choreografui Aurelijui Liškauskui.

Pats ne tik režisavai spektaklį, bet ir vaidini jame vieną iš pelių. Nekilo sunkumų dėl to, jog nematai operos iš šalies?

Negaliu teigti, kad esu spektaklio režisierius. Dirbame su Ramūnu Kaubriu, jis - režisierius, aš - choreografas, tačiau teatre visos grandys labai tampriai susijusios. Ramūnas man padėda spręsti choreografines kompozicijas, aš jam pasakau, kaip geriau spręsti muzikinius kūrinius.

Šįsyk su Ramūnu aptarėme pasakos siužetą ir aš jį lipdžiau ant muzikos. Šiaip jau trijuose spektakliuose buvau režisieriaus asistentu, tačiau šį kartą administracinės pareigos Ramūną pasodino prie kompiuterio, man pirmą kartą teko dirbti scenoje vienam.

Taip jau išeina, kad man visada tenka ne tik dalyvauti kūrybinėje grupėje, bet ir vaidinti spektakliuose. Dalyvauti spektaklyje iš abiejų pusių - patogiau. Vien tik žiūrėdamas iš šalies nematyčiau praktinės idėjų įgyvendinimo pusės. Būdamas scenoje junti, kas yra aktoriui patogu, kas ne. Tai suteikia laisvę daugiau eksperimentuoti, keisti.

Be to, ir artistai reaguoja į mane visai kitaip. Jie nejaučia atstumo - gali laisvai pasakyti kaip geriau.

Kaip sekėsi?

Puikiai, kolektyvas mane priėmė labai palankiai ir palaikė, tad net nepajutau, kad dirbu darbą. Ypač šiame spektaklyje, man atrodo, surinkti žmonės, kurie tikrai nori ir gali dirbti. Apskritai, mūsų teatras nusipelno geresnio gyvenimo, nei mes gyvename dabar.

Vaikiški spektakliai Lietuvos teatruose labai sukaustyti stereotipų ir klišių. "Bulvinėje pasakoje", atrodo, bandote iš jų vaduotis?

Vienas iš stereotipų, jog iš pasakos vaikai turi ko nors pasimokyti. Moralas - lyg neatsiejamas vaikiško spektaklio atributas. "Bulvinė pasaka" sulaužo šį kanoną, neduoda jokio pamokslo. Šis spektaklis bando sužavėti vaikus kostiumais, siužetu, bet jį pasižiūrėję jie neišmoks, kaip reikia pereiti per perėją. Šioje pasakoje nėra tradicinės pabaigos "ilgai ir laimingai gyveno..."

Gal tai ne pasaka, o trileris vaikams?

Pasaka, bet galbūt reikėjo ant plakato pažymėti, kokio amžiaus vaikams ji skirta. Pažiūrėsim, jei mano 1,5 metukų vaikas neišsigąs - reiškia amžiaus cenzas nebūtinas. Nors spektaklyje išties yra tamsių, baisokų pelių scenų, bet tikrai ne baisesnių nei šiuolaikinė animacija.

Tokios yra šiuolaikinio meno vaikams tendencijos, tik mūsų teatras nuo jų atsilieka. Vis dar dangstosi po grožio, gėrio ir malonumo šydu. "Bulvinėje pasakoje" yra tikros muštynės, tikras valgymas, tikras barzdos skutimas. Kodėl ne? Aš prisimenu save šešerių metų amžiaus - kaip tada norėdavau nusiskusti barzdą.

Paminėjai, kad turi mažą vaiką. Ar iš jo ko nors mokeisi, statydamas šį spektaklį?

Konkrečiai iš savo vaiko gal ne, tačiau mano vaikas yra toks kaip ir visi. Jam patinka staigūs judesiai, kai aš griūnu, lakstau, vaidinu kokį gyvūną - jis džiaugiasi. Su "caca lialia" jo nepapirksi.

"Bulvinė pasaka" bando papirkti vaikus tikrumu, nuoširdumu?

Manau, kad taip. Šioje pasakoje mes rodome gyvenimą tokį, koks jis yra, vaiko akimis. "Bulvinė pasaka" yra nuoširdžiausia, ką mes tik galėjome parodyti vaikui.

Nuotaikingas, šmaikštus kūrinys vaikams, ko gero, geriausia medžiaga lipdyti iš naujo susikaldžiusį Muzikinio teatro kolektyvą?

Apie kolektyvo lipdymą nieko negaliu pasakyti. Galiu pasakyti, kad mes su solistais visada puikiai dirbome drauge, tačiau visas teatro kolektyvas vis dar yra suskaldytas. Atliktas labai didelis griaunamasis darbas. Nežinau, kiek laiko truks vėl suvienyti kolektyvą, tačiau turėsime susigyventi, kitos išeities nėra. Būtų labai smagu, jei šį konfliktą padėtų spręsti koks nors spektaklis.

Likus keturioms dienoms iki "Bulvinės pasakos" premjeros buvo kilęs toks chaosas, kad, maniau, plaukus nusirausiu dėl šios situacijos... Bet tai yra teatras. Kiekvienas darbas turi savų pliusų, savų minusų.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbi dešimt metų. Ar išsipildė lūkesčiai, su kuriais atėjai į teatrą?

Tiesą pasakius, šiame teatre slystu kaip "Bulvinės pasakos" čiuožykloje. Tik slystu į viršų. Kaip įsėdau - taip ir čiuožiu. Žinoma, dėjau kūrybines pastangas, bet niekada nieko nesiekiau.

Teatrui buvo sunkus metas, negalėjo kviestis žinomo choreografo, pasiūlė man. Vieną, kitą darbelį, taip palaipsniui susidarė komanda su Ramūnu Kaubriu. Drauge dirbame penkti metai. Per tą laiką pastatėme 11 spektaklių. Tai nėra mažai. Darom ką galim.

Žinoma, aš nesu baletmeisteris, aš sportinių šokių pedagogas, Ramūnas - dramos režisierius. Žiūrovams spręsti apie mūsų kūrybos vaisius. Tik jie gali mums pasakyti - "nedirbkite, nes jūs ne profesionalai".

Kaip sportinių šokių pedagogas atsidūrė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje?

Tuo pat metu, kai pradėjau studijuoti sportinius šokius pas Idzelevičius Klaipėdos universitete, pradėjau dirbti teatre. Mano mokslai pridėjo didelį pliusą prie šito darbo, nes aš supratau labai daug dalykų, kurių nebūčiau supratęs, jeigu būčiau atėjęs į teatrą iš baleto mokyklos. Žinoma, neturiu tobulos baleto technikos, tačiau man labai gera dirbti šiame teatre.

Kodėl vis dėlto pametei sportinius šokius?

Jeigu atvirai, tai nemėgstu sportinių šokių, nes tai yra pompastika ir netikra vaidyba. Šokdamas sportinius šokius esi vienas personažas - Lotynų Amerikos ir standartinių šokių personažas. Apsirengei fraką ar aptemptas kelnes, techniškai sušokai rumbą, čia-čią, pasadoblį ir viskas. Teatras išleidžia iš narvo, jame gali būti kokiu nori personažu ir daryti ką nori.

Žinoma, jeigu būčiau baleto specialistas - taip pat turėčiau ribas, o dabar esu beribis. Kvailai skamba, tačiau, ko gero, todėl, kad neturiu ribų - man sekasi.

Atlikdamas choreografines partijas Muzikinio teatro spektakliuose ne kartą sužibėjai įsimintinais charakteriniais vaidmenimis. Turi aktoriaus talentą?

Manau, jog teatre svarbiausia nebijoti pasirodyti kvailai, atsipalaiduoti, pažvelgti į save iš kitos pusės. Man nesuprantama, kai žmonės teatre pasako, jog negali to ar to suvaidinti, nes neturi aktorinio išsilavinimo. Aš taip pat neturiu, tačiau nejaučiu dėl to kompleksų.

Esu dėkingas teatro meno vadovui maestro Stanislovui Domarkui, kuris pasitikėjo manimi vėjavaikiu ir leido daryti, ką noriu. Aš taip nepasitikėčiau... Teatras, kad ir kiek daug ar mažai jis būtų lankomas - yra labai didelė atsakomybė.

Kas, tavo manymu, daro teatrą lankomą arba nelankomą?

Reklama. Galime čia postringauti apie publikos užauginimą, tačiau aš manau, jog Klaipėdos publikos neužsiauginsi. Klaipėdiečiai net nežino, kur yra Muzikinis teatras, jie važiuoja spektaklių į Vilnių žiūrėti. Tie, kuriuos pasikviečiu, vėliau ateina ir į kitus spektaklius. Žmones reikia įtikinti, kad tai yra gerai. Tai yra reklamos funkcija.

Aš manau, kad O. Koršunovo taip pat nepažino po pirmo spektaklio. Manau, kad jį ne spektakliai, o reklama iškėlė. Koršunovo pilna visur - televizijoje, internete, net autobusų stotelėse Vilniuje.

Žinoma, reklama turi pateisinti, kad žiūrovas nenusiviltų, bet tai jau antrinis dalykas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra biudžetinė įstaiga, jis neįstengia padaryti galingos reklamos, nes neturi tam pinigų, bet manau, kad tie vaikai, kurie pamatys "Bulvinę pasaką" norės ateiti į teatrą dar kartą ir atsives draugus.

"Bulvinės pasakos" premjera jau įvyko, spektaklis pradėjo savo gyvenimą scenoje. Kas toliau? Apie ką svajoji?

Svajoju išgyventi iš teatro. Trokštu, kad visi į darbą teatre ateitų geros nuotaikos, su šypsena, nes dabar žmonės dirba, galvodami apie kitus darbus. Finansinė situacija yra kritinė. Aš negalvoju apie kitus darbus. Pabaigęs vieną, galvoju, kad dabar tai jau pailsėsiu, pasidžiaugsiu vaiku, tačiau mano galvojimą dažniausiai nutraukia telefono skambutis, pranešantis apie kito darbo pradžią.

Jurga PETRONYTĖ