Atšvęstas Viktorijos Daujotytės jubiliejus

Nors įprastai pompastika ir ditirambais iš tolo dvelkiantys tokio pobūdžio renginiai, išskyrus įspūdingas gėlių puokštes ir nesibaigiančias, sekmadieninius pageidavimų koncertus kažkuo primenančias sveikintojų kalbas, jokių gilesnių prisiminimų nepalieka, - šį, Profesorei skirtą, renginį be jokių išlygų vadinu vienu geriausių matytų savo gyvenime.

Virtuoziškai renginį vedė didžiulę tokio darbo patirtį turintis, gerai vyksmo ritmą ir laiką jaučiantis, puikiai publiką valdantis literatūros mokslininkas ir kritikas, ilgametis Profesorės bičiulis, pastarųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sventickas. Jis drauge pažėrė ir savųjų įžvalgų, ir padovanojo būtent Profesorės gimtadieniui Dzūkijos miškuose dailiai išaugusį raudonviršį; pagarbiai, įžvalgiai ir išmintingai kalbėjo prof. V.Daujotytės užauginti mokslų daktarai Brigita Speičytė ir Marijus Šidlauskas, nepasididžiavęs dėl šio renginio atvykti iš tolimojo uostamiesčio... Puikiai žemaitiškas Profesorės eiles skaitė toje pat žemėje augusi aktorė Liucija Zorūbaitė, o dr. B.Speičytė, beje, susumavo Profesorės bibliografijos duomenis ir įvardijo veik neįtikėtiną jos įdirbio mastą: „Viktorija Daujotytė - daugiau nei 300 knygų autorė ir bendraautorė.“

Neišdildomą įspūdį paliko V.Daujotytės bičiulės, iškilios profesorės ir žinomos Lietuvos rašytojos Vandos Juknaitės žodžiai. Ji galbūt pirmoji pastebėjo ir deramai įvardijo V.Daujotytę kaip poetę, jos eilėraščių vertę nusakydama palyginimu su unikalia Lietuvoje ir pasaulyje Viliaus Orvido sodyba: „Kitados Jonas Mekas šaukte šaukė, graudendamas saugoti ir branginti V.Orvido sodybą bei jos eksponatus sakydamas, jog tuo esame turtingesni už visą pasaulį, jog nė patys nesuprantame, kokį lobį turime. Dabar tą patį noriu pasakyti apie V.Daujotytės poeziją.

Man neramu ir netgi baugu truputį - nejaugi šie tekstai, jų vertė mūsų kultūros taip ir liks neatpažinti? Taip jau yra, kad mūsų kultūra neturi laiko pati savęs atpažinti - yra vis sutriuškinama, sutriuškinama ir vėl sutriuškinama, tačiau nepaisant to pasilieka stebėtinai gyvybinga. Česlovas Milošas apie Tėvynę yra pasakęs: „Tai šalis, tai kraštas, kur žmogus ir gamta gyvena vienu ritmu“. Taigi V.Daujotytės knygoje mes kaip tik ir pamatome bei išgirstame tą žmogų, gebantį alsuoti drauge su erdve“, - kalbėjo V.Juknaitė.

Renginio vedėjas V.Sventickas pataikė į dešimtuką, neva juokais mestelėdamas, jog visi mes gyvename „Viktorijos epochoje“ (kildindamas šį terminą nuo prof. V.Daujotytės vardo), o savąją kalbą užbaigė žodžiais: „Galime nė nesistengti - vis tiek gražiau ir esmingiau už pačią Profesorę nė vienas nieko nepasakysime.“ Šis juoko pliūpsnį salėje sukėlęs pokštas, pasirodo, taip pat buvo šventa tiesa: prabilus Profesorei dėl to abejonių neliko, savo kalboje Profesorė sugebėjo suminėti visus savo gyvenimo kely sutiktus didžiuosius ir šviesiuosius, kartojo jai praregėti ir bręsti padėjusias jų ištartas frazes, citavo eilėraščių eilutes... O esminė jos pasakojimo rišamoji medžiaga buvo meilė, parkviečianti mirusiuosius, sušildanti ir suartinanti gyvuosius.

Savąją kalbą Profesorė užbaigė žodžiais: „Mus, žmones, sieja ypatingas jausmas, ypatinga galia mylėti, ir meilės, aš manau, vis tiek turime daugiau nei neapykantos, gėrio - daugiau negu blogio, šviesos - daugiau negu tamsos. Todėl manau, kad svarbiausia yra dirbti savo darbą - nuosekliai, ramiai, nesidairant į šalis, vis pasitikrinant pagal savo sąžinę ir mėginant išlikti, išsilaikyti tikrume. Na, o diskusijos, į kurias mus šiandien kviečia manantys kitaip, - šiandien, deja, nebegali atskleisti tiesos. Tiesa yra pasitraukusi iš viešojo diskusijų ir polemikų lauko - ji susirado paskutines saugias prieglobsčio vietas, ir tos vietos jau yra ne tarp mūsų, o kiekvieno mūsų viduje. Todėl manau, jeigu liks pakankamai žmonių, teigiančių tą sąžiningą tiesą, vertybes, kurios išties yra esminės ne tik jiems, tačiau pačiai mūsų tautai, valstybei, mūsų Lietuvai, - pusiausvyra nebus pažeista, ir žmonės, kurie nėra tiesiogiai susiję su literatūra bei kultūros pasauliu, vis dar turės galimybę rinktis. Tačiau ta galimybė atsiras tikrai ne iš diskutuojančiųjų, ne iš bandančiųjų įteigti, primesti savąją teisybę, bet tik iš nuoširdžios ir tikros kiekvieno mūsų pozicijos“.

Po aibės sveikinimų, puokščių ir dovanų, po publikos meilės ir pagarbos, išreikštos iki delnų peršulio aidžiais aplodismentais, kiekvienas išsinešėme šiuos žodžius su savimi. Kaip užkalbėjimą, kaip viltį ir kaip imperatyvą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“