Arvydas Stubra: "Aš fotografavau nieką"

Anot menotyrininko Tomo Pabedinskio, dalis fotografijose įamžintų vaizdų atrodo buitiški, daug kartų matyti ir patys savaime nereikšmingi - kitaip tariant, banalūs. Akimirkos fiksavimą, kurį ir technine, ir estetine prasme įprasta laikyti vienu esminių fotografijos bruožų, A. Stubros fotografijose kartais keičia ilgesnės ekspozicijos, dėl judesio išsilieję objektai, o kartais - tiesiog jokiu įvykiu, jokiu siužetu neužpildyti vaizdai. Pats autorius savo fotografijų ciklą vadino "reportažu be įvykio".

Arvydas Stubra apie savo parodą kalbėjo: "Tuo metu, kai aš fotografavau, buvo labai populiari kaimo fotografija, o miesto fotografijos kaip ir nebuvo. Aš fotografavau tai, ką atradau ir kaip supratau savo miestą. Esu žmogus, užaugęs ne kaime, o ant asfalto. Norėjau parodyti, kaip tuo metu gyveno miestas, kokia jame buvo nuotaika. Nefiksavau įvykio, įamžinau žmonių nuotaiką. Aš fotografavau nieką, ir tas niekas buvo niūri okupuotos visuomenės būsena. Mano fotografijose liūdesys ir yra įvykis." Vengdamas savo darbuose fiksuoti įvykį A. Stubra tuo pat metu galėjo kurti ir tradicinį reportažą. Tuščios privačių interjerų, kavinių, miestų erdvės tarsi pabrėžia veiksmo trūkumą, kuris paryškina šių vietų apleistumą ir jas užliejusį veiksmo, pokyčio, judesio ilgesį.

Gyvendamas tame liūdesyje, tarp okupuotų žmonių, gyvendamas ta pačia nuotaika ir išgyvendamas tą patį liūdesį fotografas nepasineria pernelyg giliai į subjektyvių būsenų raišką ir lieka akylas tikrovės stebėtojas. Anot T. Pabedinskio, tarsi geras fotoreporteris išlieka jautrus specifiniams laikotarpio ženklams ir nuo konkrečių aplinkybių nepriklausantiems žmogaus egzistencijos klausimams. Fotografo patirtų įtakų pėdsakai, atrodytų, veda tolyn nuo monotoniškų "nuobodulio estetikos" vaizdų".

Kaip pavykdavo fiksuoti "nieką", pačiam būnant jame, A. Stubra sakė: "Atsitraukęs nuo visuomenės, tartum pakilęs virš jos ir į visuomenės gyvenimą, kurį gyveni pats, pasižiūri iš šono, iš aukšto ir pamatai tai, kas atsispindi mano darbuose. Rastauskas mano fotografijų ciklą vadino ne nuotraukomis, o kinu. Mano fotografijos - tai visuomenės kurtas kinas."

Nuotraukose užfiksuoti devintojo dešimtmečio vaizdai, tačiau ir dabar jie yra aktualūs, traukia tiek vyresnio amžiaus žmones, tiek ir jaunuolius, kurie tuo laikotarpiu net nebuvo gimę. Kokius jausmus "Kasdienybės šviesa" sukelia savo auditorijai, pats autorius apibūdino taip: "Pasižiūrėję mano fotografijas vyresni žmonės galbūt jaus nostalgiją, jų galvose iškils prisiminimai, tuometiniai išgyvenimai. Jaunimas, kuris tuomet negyveno, pamatys kažką naujo, geriau supras, kaip tuo metu atrodė Klaipėda, dabar ji yra visiškai kitokia. Dabar tas "niekas" dingo, dingo tai, ką aš fotografavau. Po sąjūdžio žmonių nuotaika pasikeitė. Tačiau tai, kas užfiksuota, juk niekur nedings."