Ar reikia ginti gimtąją kalbą ir kas jos priešai?

Kai kurie kalbininkai įžvelgia ne vieną kalbos ydą ar negalią: kretinizmą, kai kalba praranda rišlią prasmę, mažakraujystę, kai kalbėjimas tampa skurdus ir monotoniškas, imuniteto praradimą, kai nesugebame atsilaikyti prieš vidinę ir išorinę įtaką. Kiti sako, jog kalbininkai perlenkė lazdą ir prievarta bruka į burnas nesukramtomą ar prėską maistą. Ar išties turime barstytis galvas pelenais, kad paniekinome su motinos pienu įsiurbtą kalbą? Tarptautinę gimtosios kalbos dieną pasidalinome nuomonėmis.

"Dirbtinis kvėpavimas" kalbai

"Daug kas priklauso nuo to, kaip žmogus galvoja apie kalbą. Dažnai emocijas sukelia iš kažkur atsiradę samprotavimai, keliaujantys kaip tam tikri mitai. Taip buvo su žodžiais "vaizduoklis" ir "čiurkšlintuvas", prie kurių atsiradimo kalbininkai neprisidėjo. Yra sluoksnis žmonių, kuriems lyg ir rūpi kalba, bet jiems nepakanka kompetencijos dalykiškai vertinti jos gryninimą", - sakė Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas, prof. dr. Albinas Drukteinis.

Pasak pokalbininko, nepriklausomybės atgavimo, tautinio atgimimo laikotarpiais visuomet kyla konfliktas tarp nuomonių, priešprieša, kiek reikia kalbą lietuvinti, aktyviai ką nors keisti. Purizmas (kalbos gryninimas, saugojimas, konservatyvumas) nėra neigiamas reiškinys.

[CITATA]

XX a. pirmaisiais susikūrusios valstybės dešimtmečiais bendrinė kalba dar tik baigė formuotis. Carizmo metu lietuvių kalba buvo šlykščiai užteršta rusicizmais, polonizmais, kitomis svetimybėmis. Gryninant ją imta vartoti žodžius, iš kurių ir dabar šaipomasi: ne teatras - "vaidykla", vietoje elektros - "gintra".

"Persūdyta ir tada buvo ne Kazimiero Būgos, Jono Jablonskio, Prano Skardžiaus ar kitų, kurie gerai išmanė ir jautė kalbą, bet dažniausiai žmonių, kurie norėjo ką nors gero padaryti Lietuvai, pakelti tautos dvasią. Jeigu pavartytume pirmuosius žurnalo "Gimtoji kalba" numerius, ten virė diskusijos, aiškią poziciją išsakydavo to meto kalbos puoselėtojai, atkreipę dėmesį ir į gyvąją, šnekamąją kalbą", - sakė pokalbininkas.

NEPERLENK. "Yra viešoji kalba, kurią kalbininkai reguliuoja, propaguoja, bet nenorima prievarta kištis į asmeninį žmogaus gyvenimą su viskuo, ką jis turi, ir kažką jam drausti ir neleisti", - sakė prof. Albinas Drukteinis.

2005 m. patriotiškai nusiteikęs kapitonas, inžinierius Vilius Pakalniškis parengė leidinį "Laivybos sąvokų aiškinimas", kuriame siūlė buriuotojus vadinti "bureivomis", švartavimąsi - "raištavimu", navigaciją - "laiveda", lokatorių - "dažnialaidžiu". Tai šiurpino jaunuosius jūrininkus, kuriems dėl daugybės naujadarų buvo sunku susikalbėti.

Visur reikia saiko

"Dėl ryškių permainų visose srityse, mums atsivėrus pasauliui, radosi nauja terminologija. Svetimų žodžių perteklius nėra sveikas kalbai, tai mus išderina, ir kalbininkai narplioja, kaip su tais žodžių pakaitalais elgtis, kokį linksnį vartoti, kaip tarti. Turime apsispręsti. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymai nėra konservatyvūs. Nenorime, kad svetimi žodžiai išplistų, tačiau labai ir nesijaudiname, jeigu valgiaraštyje parašyta "tortilja" ar kokio kito patiekalo, kurio mes negaminome, pavadinimas. Verslininkai nori patraukliai pateikti savo prekę, ir negali labai jų smerkti. Daug priklauso nuo bendruomenės kultūros ir sąmoningumo. Gali mėtyti plastmasės maišelius ir dejuoti, kad gamta užteršta - taip ir su pavadinimų kūrimu. Tačiau yra patriotų, kurie ieško bendrovėms lietuviškų pavadinimų, ir šie užsieniečiams įsimena kaip tik dėl to, kad skamba keistai ir egzotiškai", - sakė pokalbininkas.

"Aš nemanau, nei kad gelbėti reikia tą kalbą, susigriebus už galvos vaitoti, kad mes jau pražuvę, ir nemanau, kad yra su kuo aršiai kovoti. Sukurkime terpę ant istorinio kalbos pamato, kurioje ir ne kalbininkai jaustųsi gerai", - sakė pokalbininkas, išsakęs ir nuomonę, dėl kurios kai kurie jį bevelytų akmenimis užmėtyti. Esą emigracija nėra viską praryjantis slibinas: rūpestis savo krašto kalba, papročiais sustiprėja, kai žmogus pajunta, ko netekęs, atitrūkęs nuo savos kultūros. Kai buvome okupuoti, poetų, rašytojų veikla buvo atsvara, dabar akcijas rengia garbingi verslininkai: leidžia lietuviškus vardynus, knygas.

Profesorius nemato didelės blogybės, kad jaunimas su bendraamžiais kalba viena kalba, su vyresniais žmonėmis groja kitu instrumentu. Turėtume lyg ir pakęsti, kad žmogus ne visada kalba prestižine kalba, leisti laisvesnę raidą. O kalba kinta ne per dešimtmečius - per šimtmečius.

"Kitataučiams įdomūs ir gražūs esame savitumu. Tas mūsų skirtingumas ir yra vertė. Kai atsikratysime nuostatų, kad kiti yra geresni už mus, nemėgdžiosime, kai savigarba sutvirtės, tada gal ir angliškų pavadinimų nebeliks", - sakė A. Drukteinis.

Kaip žobaras karvę pjovė

"Kiek tarmės atspindi regioninius charakterius, ar iš tiesų jomis ulbėdami pajaučiame tikresnius džiaugsmą, skausmą, nuopuolį, pokštus, barnius ir širdies graudumą, paklausėme Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltistikos katedros vyresniosios mokslinės darbuotojos Astos Balčiūnienės.

"Kalba yra mūsų mąstymo, mūsų dvasios atspindys. Juk ir mąstome žodžiais, ir jeigu mes išmokstame kokią kitą kalbą, pradedame ja mąstyti, tai ir kalbame daug kokybiškiau. Kalbėdami gimtąja kalba, liekame autentiški, ir mūsų mąstymas neįvelkamas į kitos kalbos rėmus, kurie irgi liudija kitą pasaulio matymą ir suvokimą. Gal kalba nelemia charakterio, bet jį atspindi, ir tai yra galimybė atsiskleisti mūsų unikalumui bei savasčiai, mūsų niekas tada neriboja", - sakė kalbininkė.

Pasak jos, jeigu gimtąją, vaikystės tarmę vėliau žmogus sąmoningai užblokuoja, galvodamas, kad tai yra "mužikiška", prasta, norėdamas pasirodyti gražesnis, prašmatnesnis, protingesnis, - iš tikrųjų daug praranda. Specialistė jokiu būdu nesako, kad neturime mokytis bendrinės ar kitų kalbų; tai mus praturtina.

PRIEKAIŠTAS. "Jeigu kalbininkas toleruoja nekultūringą jaunimo kalbėjimą savoje draugijoje, tai toks jis ir kalbininkas", - sakė režisierius Gytis Padegimas.

"Taip, bendrinė kalba sudaryta suvalkiečių kalbos pagrindu, bet tai yra tautos
susitarimo reikalas. Įsivaizduokite, jeigu žemaičiai rašys savo rašyba, rytų aukštaičiai - sava, kiltų įvairiausių problemų. Yra laikraščių, kuriuose rašoma tarmiškai, tam tikrais ženklais, kurių nėra lietuvių kalbos raidyne. Tai palyginčiau su žmogaus drabužiu, juk vienoks reikalingas, kai einame darbuotis į daržus, kitoks, kai einame į pobūvį ar tarnybą", - sakė pokalbininkė, pabrėžusi, jog lietuvių kalba nėra vien bendrinė kalba - tai ir tarmės, jų dvi - aukštaičių ir žemaičių, ir patarmės, šnektų šnektelės.

"Jei kalbėtume vien apie kupiškėnų patarmę, tai kiekvieno kaimo savita šnekta, garsų sistema. Vienur gali žinoti žodį "sučiurys", atseit, visas purvinas, nuskuręs, kaip ne žmogus, kitam kaime jo nesupras. Kaip ir pasakymo "nuuriojai, nuplašei visą kūną". Šimoniečiai vilką vadina "žogaru", net sukurti anekdotai. Kupiškėnas sako: "Vilko kumela papjauta", o šimonietis: "A tai ją vilko, ar un vietos papjove?" - linksmai pasakojo kalbininkė.

Kelionė per dykumą

Tačiau tarmės, patarmės nyksta. Kaip antai Baltarusijos teritorijoje gyvenančių lietuvių zietelos šnekta numirė. Kalbininkai keliavo per visus kaimus ir tikrino, kiek išlaikytos patarmės autentiškumas. Dėl masinės emigracijos nyksta ir patys kaimai, patarmės perdavimas ateities kartoms yra sutrikęs.

"Klaipėdos krašte nyksta ir vakarų žemaičių patarmė, ir vakarų aukštaičių. Ypač nyksta mažosios anykštėnų, kupiškėnų patarmės, kurių fonetinės ypatybės labai skiriasi nuo bendrinės kalbos. Tarkime, kupiškėnai sako ne "dėdė", o "dada", jaučiama tendencija prisiderinti prie didesnės uteniškių ar panevėžiečių patarmės. Mes bijome, kad gali nykti lietuvių kalba, nes yra ženklų, kad esame neatsparūs kitų kalbų įtakai. Visa tai atspindi mūsų pačių jauseną, psichologinę situaciją. Mes norime būti europiečiai, miestiečiai, neprovincialūs. O kas tai yra, kokį mes "makiažą" sau norime uždėti? Docento Algirdo Ruškio pasakyti žodžiai, kad jeigu kalbi tarmiškai, jauti giliau, emocijos kitokios, tiesa, nes tai yra tavo prigimtinis dalykas. Ta kalba kalbėdamas išgyvenai vaikystę, kai buvai mylimas ne todėl, kad užėmei kokias pareigas ar kažką labai gerai mokėjai, o tiesiog buvai vertinamas todėl, kad ESI", - sakė A. Balčiūnienė, stebėdamasi, jog mes norime visa tai atstumti, jog mums nereikalinga savastis, ir klausia, kaip ilgai mes taip vaidinsim ir kur nukeliausim.

Pasak pokalbininkės, jeigu pats žmogus, pati bendruomenė suvoks, kad esame įdomūs ir unikalūs savo kalba, vieta, kurioje gyvename, savo pasaulio matymu, tai tada viskas bus išlaikoma. Paaugliai neigia ir nevertina to, kas yra duota: ir šeima kaimyno gražesnė, ir draugo drabužiai.

"Neseniai buvau sutikusi savo buvusią studentę, kuri su visais kalba žemaitiškai, ji kitaip ir nekalbėjo. Tačiau iš Kupiškio atvažiavusieji studijuoti su manimi gimtąja tarme nekalba. To nepaslėpsi, bet jaunimas sąmoningai stengiasi, kad niekas negirdėtų juos tariant pusilgius balsius. Juokiuosi, kad zoologijos sode išgirdau vyrą kalbantį kupiškėnų tarme. Mes su profesore Audrone Kaukiene, kurios močiutė yra iš Kupiškio, susitikusios kalbamės tarmiškai", - sakė pokalbininkė.

Anot jos, šiaurės žemaičiai tebėra stiprūs. Telšiuose yra daugybė užrašų žemaitiškai, ir visa kalbinė savastis iškart parodoma. Tarmiškai nereikėtų rašyti gatvių pavadinimų, tačiau ant skulptūros ar parduotuvės parašytas pavadinimas galėtų parodyti patarmės leksikos ypatumus ir turtingumą.

Kalbininkė paminėjo straipsnį viename šalies dienraščių, kuriame rašyta apie istoriko Šepečio įžvalgas, kuriose sakoma, jog Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra nereikalinga, tai - sovietinis darinys, kuris tik baudžia, pateikia žmonėms, kad turi vartoti tik tokį, o ne kitokį variantą. Lyg neturėtų būti jokių institucijų, tegu kalba vystosi kaip išeina.

"Kaip kalba, taip ir patarmė nuolat kinta, kaip ir mes. Nesakau, kad įstatymus kalbos specialistai turėtų nuleisti iš dangaus. Gink Dieve, kompiuterio ekrano nevadinsime "vaizduokliu", tautiečiai turi siūlyti ir bendradarbiauti. Chrestomatinis pavyzdys: J. Jablonskis, kai degtukai buvo vadinami "sierčikais", keliavo per krautuves ir prašė: duokit degtukų, ir visi suprato. Kalbą kuria patys žmonės, ir jeigu tauta būtų kūrusi tik žargonizmus, jau kalbėtume kitaip. Aš manau, jeigu žydai turėjo paklaidžioti po dykumą 40 metų, kad išeitų iš vergovės, tai ir mes nenorėkime būti taip iškart suvokę savo tiesas, kas mums yra vertinga, ką turime saugoti", - sakė A. Balčiūnienė.

Į rezervatą neuždarykim - išvalykim

"Aš manau, kad kalbą ginti yra būtina: pirmiausia nuo tų kalbininkų, kurie jos saugoti nenori. Buvau nustebęs, kai italų filologas, dėstantis Kaune, aiškina lietuvių kalbos vertę, ir labai išgyvena, kad ji trupa, aiži, kad ją reikia saugoti, o kalbininkai sako, kad to daryt nereikia. Atsisėsk kokioj nors kavinėj, ir nuo tų visų "karoče", rusicizmų ir keiksmų ausys lūžta, viešoje erdvėje išgirsti švarios kalbos nebeįmanoma", - sakė režisierius, pedagogas Gytis Padegimas.

Apie vienokį kalbėjimą bendraamžių draugijoje, ir - gryną, kultūringą kalbą auditorijoje jis turi savo nuomonę: "Tai pavadinčiau veidmainyste, o moksliškai - šizofrenija, asmenybės skilimu. Reikia jaunimą nuo to atpratinti, jis dar ir keikiasi baisiau už caro vežikus, ir sako: jeigu kitaip kalbėtume, mūsų nesuprastų. O jeigu kalbininkai tokią nepraustaburnių kalbą palaiko, tokie esą ir kalbininkai."

Anot režisieriaus, blogą pavyzdį rodo politikai: rasti iš jų tą, kuris taisyklingai lietuviškai kalba ir rašo, būtų didelė problema. Bet toks politikas, nesugebantis suprantamai ir vaizdingai dėstyti savo minčių, yra tas pat, kas vairuotojas, nemokantis vairuoti. Aišku, pirmiausia tų minčių apskritai turi būti.

SAVASTIS. "Mes kitaip matom pasaulį, ir tą matymą savaip interpretuojame per kalbą. Nykstant patarmėms dingsta dvasios dalis", - sakė kalbininkė Asta Balčiūnienė.

"Manau, kalba yra mūsų tapatybės ženklas, kurį turime puoselėti. Aišku, nereikia jos uždaryti rezervate, aišku, ji kinta, bet neįsileiskime nereikalingų biurokratizmų. Juolab kai atsiranda tokių žodžių, kaip "judus" - tai dėstytojo, galinčio skaityti paskaitas įvairiose šalyse, apibūdinimas. Aš net klausiau, ar tas žodis kilęs iš "Judo", ar nuo žodžio "juoduma". Tai gal turėtų būti "judrus"? Nuo tokių absurdiškų naujadarų kalbą ir reikėtų ginti. Atsivertęs lietuvių kalbos žodyną matai, kad yra daugybė sinonimų, o juos Valstybinė lietuvių kalbos komisija išbrauko, argumentuodama, kad žodis paseno, nevartotinas, neteiktinas. Ir savo kalbos turtingumą suvedame į vieną du žodžius", - sakė pokalbininkas, manantis, jog taisyklinga, lanksti lietuvių kalba žmogui suteikia sielos, vaizduotės, charakterio žavesio, įdomumo, svorio, o kai kalba darosi lėkšta ir skurdi, ji formuoja jauną žmogų, toks jis ir lieka."