Ar kapelos išsaugos orumą ir autentiką?

Giesmė tautiniam atgimimui

Liaudiškos kapelos statusą turintį Kretingos kultūros centro kolektyvą "Lakštingelė" 1990 metais subūrė centro direktorius Pranas Razmus. Apie šią kapelą kalbama, jog tai yra vienas savitesnių reiškinių, esą ji turi "šarmo". Per koncertus Kretingoje salė perpildyta.

"Buvo poreikis susiburti, nes buvo tie metai po Sąjūdžio, didelis tautinis pakilimas, ir liaudiškos muzikos kapelijų suaktyvėjimas buvo jaučiamas visoje Lietuvoje. Vienos atgimė, kitos naujai kūrėsi. Galėčiau išskirti ir Žemaitijos regioną, nes tuo laiku atsirado ir Jurginių šventė, vykusi Klaipėdos etnokultūros centre, kur buvo visų kapelų vadovų susiėjimas. Pirmais metais patyrė fiasko, šventė neįvyko, nes žiūrovų nebuvo. Antrais metais Jurgines surengėme Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, ir tada viskas buvo puiku, jau buvo publikos, ir įsisuko karuselė. Ši šventė įdomi ta prasme, kad ji yra klajojanti", - sakė P. Razmus.

Kapela "Lakštingelė" susikūrė vėlyvą rudenį, pirmas pasirodymas buvo kalėdinėje vakaronėje. Kapelos branduolys susidarė iš vietinių žmonių, vieni pirmųjų atėjo Vytautas Kubilinskas, Diana Žukauskaitė, jiedu dainuoja po šiai dienai. Kiek vėliau prisidėjo Gintautas Pazdrazdis, tuomet dar jaunas vaikis. P. Razmui teko būti vokalistu, vadovauti pučiamųjų orkestrui, su kuriuo nueitas savas kelias, ir patys gabiausi muzikantai perėjo į kapelą. Dabar joje yra 11 narių.

"Taip mes pradėjome GYVENTI. Muzika man - gyvybiškai svarbus dalykas. Gal kitas vaikas nežino, kuo jis bus; aš nuo mažens norėjau būti muzikantas. Kaip ir mano senelis, turėjęs unikalią bandonininko specialybę. Ta jo bandonija turėjo būti man palikimas, bet ji dingo. Tokie likimo vingiai, kad po daug metų tas instrumentas atsirado kaimyniniame name šalia mano uošvijos, nuėjau prašyti, kad parduotų, nes man ji buvo kaip relikvija, tačiau senyvas žmogelis su ja skirtis nepanoro. Netrukus jis mirė, ir instrumentas vėl prapuolė, matyt, nebuvo man skirtas tas instrumentas. Vėliau tėvelis man nupirko akordeoną, su kuriuo groti daug lengviau", - pažinties su muzika pradžių pradžią prisiminė P. Razmus.

Nuo kantičkų iki estrados

Liaudiškos kapelos "Lakštingelė" repertuaras - įvairiausias.

"Aišku, ieškojome ir liaudies dainų. Kadangi kūrybinių pradų turėjau, nemažai savo kūrybos kolektyvui pasiūliau. Pradėjau rašyti dainas, grynai liaudiškomis jų nepavadinsi, jos - stilizuotos, kiti kūrinėliai artimi liaudiškiems", - sakė kapelos vadovas, jos susikūrimo pradžioje nepaniekinęs ir estradinių dainų, nors klausytojai sakydavo, kad vienu metu kapela buvo panaši į miestietiško romanso ansamblį.

Kapeloje viešpatauja dumpliniai ir pučiamieji instrumentai: klarnetas ir trimitas, yra kontrabosas, du akordeonai, mušamieji. Dainuoja penkios moterys ir du vyrai. Beje, keletas iš dainininkų išmoko iš savo senelių giedoti unikaliuosius žemaitiškus kalnus ir kantičkas.

Vadovas sako, kad kapeloje galėtų būti ir smuikų, bet, atsižvelgiant į šio krašto tradicijas, čia jos ramsčiais buvo pučiamieji instrumentai. P. Razmus prisimena, kad ir vestuvėse seniau grodavo dideliais pučiamaisiais instrumentais.

"Jeigu atsiranda kolektyvas, jis turi save rodyti per valstybines šventes, kai pasirodo jungtiniai kolektyvai. Gana aktyviai pasinėrėme į koncertinę veiklą, Žemaitijos regione, manyčiau, esame vieni iš daugiausiai koncertuojančių, dalyvaujančių šventėse. Visos šventės yra savaip įdomios ir reikšmingos. Ir dabar turiu kvietimą į Kelmę. Reikšmingiausios turbūt yra respublikinės dainų šventės, nuo tada, kai į jas sugrįžo kapelos, važinėjome nuolat, ir šiemet esame pasirengę", - sakė P. Razmus.

"Lakštingelės" muzikuojanti šeimyna yra sukūrusi ir savo tradicinį festivalį "Grok, žemaiti!", ir nuo 1992 metų jį rengia.

"Kai prasidėjo tautinis pakilimas, yra buvę įdomių dalykų. Važiuoju maršrutiniu iš Klaipėdos į šventę, ir girdžiu, kaip žmonės kalbasi, kad irgi važiuoja į "Grok, žemaiti!" Buvusios Kretingos kultūros centro direktorės Konstancijos Macienės tarpdury vos nesulaužė žmonės, puolę veržtis į salę", - prisiminė P. Razmus.

Anot jo, jei sakytum, jog tai - Žemaitijos šventė, būtų per siaurai pasakyta. Praėjusiais metais, kai ji kaip visada vyko lapkričio mėnesį, atvyko broliai latviai, ankstesniais - latvių ir estų kolektyvai, tad renginį galima vadinti tarptautiniu.

"Mes turime labai gerus draugus, kapelą Jakabpilyje, mes pas juos nuvažiuojame, jie - pas mus vieši. Ilgus metus palaikome šiltus ryšius, jie mus pakviečia į miesto šventes, festivalius. Toliau į užsienį nesame išvažiavę, o ir nebuvo didelio noro, nes Lietuvėlė geriau priima, ir tautinę muziką pas save gal geriau skleisti kokiuose Kurmaičiuose ar Kalniškėse. Neseniai buvome Šiaulių rajone renginyje "Griežk, smuikeli", koncertavome Meškuičių kultūros centre. Veiklos užtenka, kartais būna ir du koncertai per dieną.

Kodėl ne folkloras

"Kretingos kultūros centre mes turime ir folkloro ansamblį. Kapela - artimesnis žanras, nes jis - liberalesnis. Šalyje yra ir folklorinių kapelų. Manau, kad nesame "popso" populiarintojai, nes kad ir mano sukurtų dainelių pasiklausius gali pasakyti, jog jos yra liaudiškos. Aišku, kokia gims daina, daug priklauso nuo žodžių. Esame savo regiono propaguotojai, žodžius mūsų dainoms rašo poetė, šviesuolė, buvusi tremtinė Nijolė Rimkienė, ir Aušrinė Zulumskytė, Jonas Maksvytis", - sakė kapelos vadovas.

P. Razmus neslėpė esąs lyrikas. Tačiau kiekvienais metais ruošiamos naujos programos, kūriniai nesikartoja. Ir kaskart išgyvenami dar nepatirti jausmai. Gal dėl to į kapelos koncertus susirenka miestelio, kuriame yra apie 2 tūkstančius gyventojų, bendruomenė, salė - lūžta, ir nuo pirmo akordo publika pajunta muzikuojančiųjų dvasią, užsimezga tarpusavio ryšys.

"Nesu fonograminių įrašų šalininkas. Dainuojame tik gyvai. Turime ir žemaitiškų dainų, kurių įrašyta ir į mūsų išleistą kompaktinį diską. Malonu, kad į koncertus ateina jaunimas, bet kitaip ir būti negali, nes nemažai jų dainuoja, groja kolektyvuose, vieni kitus traukia. Turbūt prisimenate "Ventukų" ansamblį, kuriame dainuoja visai dar vaikiukai", - sakė P. Razmus.

Sausio mėnesį kapela "Lakštingelė" laidoje "Duokim garo!" rungėsi su kapela "Žeimena" iš Vilnijos krašto, ir nugalėjo, nors tikslas nebuvo laimėti: kas bus, tas bus. Šį penktadienį bus mėnesio finalas, kapelininkai tikisi, kad žiūrovai palaikys žemaičius. Turėtų grumtis su Aleksoto bei Šakių rajono kolegomis.

"Tų pačių dainų nebevešime. Viena daina bus apie Žemaitiją, kita - mano lyrinio pobūdžio daina "Parašyk man laišką", nors žinau, kad reikėtų traukti linksmesnes. Repertuare turime ir patriotinių dainų, bet norisi, kad daugiau būtų šiam laikui priimtesnių. Turime dainų apie Kretingą, galvojau vieną prisistatymui uždainuoti", - sakė P. Razmus.

Kapela "Lakštingelė" turi savo tradicinę jaukią šventę, per kurią daug dainuoja ir groja savo malonumui, tai yra tarsi padėka kolektyvo artimiesiems, kurie išleidžia savo puses į repeticijas, koncertines gastroles. Kai kapelininkai ateina į giminės šventes, ten susirinkusieji prašo padainuoti, bet P. Razmus atvirauja, jog tose vakaronėse norisi būti laisvu kaip ir kiti, būti svečiu.

Kitais metais kapela švęs savo jubiliejų, surengs didelį koncertą plačiąjai visuomenei, pasikvies svečių. Ateities planai? Kapelos vadovas viltingai prasitaria, jog gal po pusės šimto metų folkloru virs tai, ką jie dabar dainuoja. Aišku viena: skirstytis kapelininkai neketina.

Kad proanūkiai netaptų kosmopolitais

"Mano tėvelis bandonija grojo, norėčiau ją į kapelą atsinešti. Linksti į liaudiškesnę muziką, kai pradedi mąstyti apie savo šaknis. Čia yra malonu, įdomu pabūti, kolektyvas draugiškas, nors ir reikia 20 kilometrų atvažiuoti iš Kūlupėnų", - sakė muzikos mokytojas Antanas Žvinklys, tai, ką kapeloje išmokęs, perduodantis savo mokiniams.

"Visi instrumentai moka išgauti visus balsus. Pradėjau groti kapeloje ir nenustojau. Daug jau repetuojant kėdžių sutrinta", - juokavo vienas pirmųjų kapelos dalyvių triūbą ir trimitą pučiantis Gintautas Pazdrazdis.

"Jau gal dešimtmetis "Lakštingelėje" dainuoju, man labai smagu. Čia mano sielos atgaiva. Neseniai skaičiau: jeigu žmogus gyvena su muzika, jis yra daug geresnis. Iš tikrųjų tie žmonės aplinkui to gerumo pilni ir yra. Čia labai gera. Dirbu mokykloje; kaip papildas, kaip prieskonis darbui yra kapela. Kai repetuoju, šeimyna vakarienę pasidaro patys, o jeigu ir ne, nusiperka parduotuvėse pusfabrikačių. Jokių priekaištų negirdžiu, važiuojame kartais į koncertus kartu, jaučiu visų palaikymą. Mano vaikai prisimena visas mano dainuojamas dainas. Ir dar kai kapeloje nedainavau, aš dainuodavau per pamokas, ir į lietuvių kalbos pamokas įterpiu dainą, ir net į kūno kultūros. Ir šiandien su vaikais dainavome dainą pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius. Kai kurias dainas "pavagiu" iš kapelos repertuaro, ir mūsų vadovo sukurtas dainas, pertvarkau jas, ir per šventes dainuojame. Ir mano užaugę mokiniai prisimena, kad jų mokytoja dainuojanti.

MUŠAMIEJI. Liaudiškos kapelos "Lakštingelė" vadovas Pranas Razmus šiuo metu groja mušamaisiais, tačiau kuria lyriškas dainas.

Ir čia, kapeloje, aš vis auginu savo balsą, nors esu nebejaunas žmogus, bet auginu, lygiuojuosi į geresnes vokalistes. Vienu metu ir per ilgai jaunimas dainavo tik "popsą", ir nudainavo į Vakarus. Išvažiuoja mano mokiniai, susisiekiam, ir jie sako: "Mokytoja, mes dainuojam lietuviškai, mes prisimenam jūsų dainas." O vis dėlto reikia, kad ir tie, kurie dabar gimsta svetur, puoselėtų lietuvybę, kad mūsų vaikaičiai, proanūkiai nebūtų kosmopolitai, kad prisiliestų prie savo šaknų. Man daina - tai viskas, aš ir mirdama dainuosiu", - nuoširdžiai širdį atvėrė lituanistė, dabar - pradinių klasių mokytoja Zinaida Daukantienė.

Nenutolkime nuo autentikos

Nežinau aiškios ribos tarp folkloro ansamblių ir kapelų muzikos, tačiau pirmieji turi daugiau autentikos, įvairiau intonuoja. O kai pažiūri laidą "Duokim garo!", tai ten visų šalies regionų kapelos atlieka tą pačią "tirli-pirli" muzikėlę. Apie tai kalbėjomės su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros docentu Vytautu Alensku.

Pati ir atsakėte. Pirminio, autentiško folkloro pateikėjų apskritai liko labai nedaug. O folkloras išsaugotas šimtmečius, o gal ir dar ilgiau. Paskui atsirado antrinio folkloro ansambliai, išmokę iš pateikėjų, lipo į sceną, ruošė specialias programas, dar ne savo kūrybos, o tai, kas liaudiško rasta.

Buvo atsiradusi takoskyra tarp folklorinių ir tipinių kapelų, bet dabar jos pradeda vienodėti, nes visose atsirado autorinės kūrybos, o yra ir tokių kapelų, kurios groja J. Bramso "Vengriškus šokius". Ką padarysi. Sovietmečiu buvo Kultūros ministerijos surinkti kūriniai, leidžiami leidiniai, kapelų vadovai galėjo jų prisirinkti. Na, buvo ir profesionalių kompozitorių parašytų kūrinių: Jurgio Gaižausko, Juozo Karoso, chorvedžio ir vargonininko Konrado Kavecko ir kitų. Tačiau jų autorinė muzika buvo grįsta liaudies muzikos motyvais, intonacijomis ir citatomis. Vėliau, kai su repertuaru darėsi vis sunkiau, kapelų vadovai ėmėsi aranžuotės, kurti patys, ir kartais ta autorinė kūryba gerokai nutolusi nuo liaudiškosios muzikos pradų.

Kapelos net skirstomos į atskiras rūšis.

Jos grupuojamos kategorijomis pagal meninį pajėgumą. 4 suteikiama tai, kuri susikūrė, pasakė: mes esam, 3 jau koncertuoja, 2 dalyvauja Dainų šventėse, 1 - rengia savarankiškus koncertus, įveikia Dainų švenčių repertuarą ir dalyvauja konkursuose. Beje, tarptautiniuose gali dalyvauti bet kas, jei turi asmeninių ryšių ir pinigų kelionei. Šiuo metu šalyje yra apie 300 kapelų. Beje, jos dar vadinamos kapelijomis, Suvalkijoje - dzesu (nuo žodžio "džiazas").

Lotyniška ir itališka žodžio "kapela" reikšmė yra "namų bažnyčia arba koplyčia".

Kaip architektūrinis ir dvasinis objektas? Na, yra patalpa, kur telkiasi muzikantai. O dėl dvasingumo, tai gaila, kad vyksta konkurencija tarp tradicinių tautinių ir klasikinės muzikos instrumentų. Autentiškieji - skudučiai, daudytės, birbynės, kanklės. XIX a. padidėjo tautų migracija, judėjimas, žmonės parsiveždavo po studijų kokiame Sankt Peterburge armoniką, po kariuomenės - klarnetą. Smuikų mūsų kaimuose buvo kur kas seniau nei XIX a. Anksčiau kai stuboj ar gryčioj kankliuodavo, žmonės šokdami klumpes nusiaudavo, kad girdėtųsi, o kai radosi armonika, būgnas ar klarnetas, jau ir lauke šokdavo. Kai kurie žmonės stengiasi išlaikyti tą mistinį instrumentą - kankles. Juk ištikus didelei nelaimei ar kam numirus, eidavo į mišką kirsti medį ir iš jo darė kankles. Jomis skambinta bažnyčiose. Dabar jei kapeloje skambina kanklėmis, tai daugiau dėl vaizdo, nes jos užgožiamos kitų instrumentų.

Kaip kapelos reprezentuoja tautinį paveldą, kultūrą?

Potekstę supratau: Lietuva "nusikapelino". Net jei grotų kanklės ir birbynės, ne visada pasakytume, kad tai lietuviška muzika. Prarandama tapatybė. Duok, Dieve, kad nepradėtų naudoti mikrofonų, bosinių gitarų, estradinių dainų nedainuotų. Ir kad išgirdę per radiją atskirtume žemaitišką kapelą nuo suvalkietiškos, kad jos nemėgdžiotų viena kitos.

NENUTOLKIME. "Nenutolkime nuo liaudiškos muzikos šaltinių, nesuvienodėkime", - sakė KU Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros docentas Vytautas Alenskas.