Apie žalčius ir smegenų varžtelius

Vietiniai žmonės vis užsukdavo į garsaus laivadirbio Jono Gižo etnografinės sodybos kiemą ir vis drąsiau komentavo kūrybos procesą. Septynetas menininkų gyveno palapinėse. Kartą jie norėjo nutapyti marias iš natūros, bet iš vienos krantinės pusės nevaliojo prasibrauti per meldus - tai nusitvėrė dalgį ir pradėjo šienaut. Pamatė toks žmogelis dalgį aukštai šmėžuojant ir persižegnojo: "Ar čia giltinė pas mane atėjo?" O šienauti vyrams dar gali tekti - Valentinas sakė ieškosią Svencelės piliakalnio.

"Nuo vaikystės lipdžiau molį, dariau gintaro skulptūras, o pas šviesaus atminimo tautodailininką Vytautą Majorą išmokau skobti medį, iš Dionizo Varkalio - kalvystės. O šią deivę reikės impregnuoti, kad stovėtų bent jau 15 metų", - teigė Valentinas.

Jis sakė, jog gintaras pabrangęs, nes esą kinai Karaliaučiaus gintaro kasyklas išpirko, o jo vidinis balsas šaukte šaukiasi gintaro. Skaito knygas apie archeologinius radinius, ieško tekstų apie kuršius, prūsus. Ir džiaugiasi, kad Klaipėdos kalvystės muziejuje vaikai kaldina įvairius baltiškus simbolius, žiedus, amuletus, spirales, suktukus - tai paveldas ir tikrybė.

KŪRINIAI. Valentinas iš gintaro padirbo Jūratę, Kastytį ir Perkūną.

"Turiu tokį kaimyną Mindaugą šalia Kretingalės, "Vinetu kaime", tai jam bepigu nueit į knygyną ir prisirinkt knygų apie indėnus, o apie baltus, apie kuršius, žemaičius sunku atrasti literatūros. Esu pajūrio žmogus, lenkiu galvą prieš juos. Kažkas šį Drevernos uostą pavadino kuršių irštva. Ir toj pačioj Kretingalėje kažkada stovėjo kuršių pilis. Kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių. Tas baltiškas paveldas yra didelis dalykas, reikia jį rodyti vaikams, nes ką kita jiems galim palikti, nebent "kompaktą" įrašyti", - sakė vyras.

Gintaro keliu

"Drevernos kuršiai buvo geri žmonės, vieni kitiems padėdavo, priglausdavo laivelius, atplaukusius iš kitų kraštų, ir gražiai svečius priimdavo. Su vikingais keitėsi, mainėsi prekėmis. Iš čia, nuo Sambos pusiasalio, ėjo gintaro kelias - iki Egipto. Gintaras - vienas gražiausių ir švenčiausių pasaulyje lobių, vaidilos, žyniai ir kriviai skaitydavo gintaruose užkoduotą informaciją. Gintaras turėjo įtakos kultūrai ir visai tautai. Tai - požeminė energetika, kuri darė stebuklus. Kai žmonės supranta tą dalyką, matai, kad juos tai "veža", - sakė Valentinas.

Jis pasidžiaugė, kad gintaras pas mus vėl vertinamas. Iš jo gali daryti vaistus, o kai kėglio šakelę pamirkai gintaro dulkėse ir uždegi, visa troba persismelkia tokiu aromatu, kad širdis džiaugiasi. Ir pirtyje kūną vyras išsitrina tomis gintaro dulkėmis, dantis jomis valosi. O dar gintaras yra ir apsaugantis amuletas - ko daugiau norėti? Net gimdyves apsaugo, kad pikta akis nenužiūrėtų.

ŽALVARIS. Šiuo metu menininkas yra pamėgęs žalvario papuošalus daryti. 

"Protėviai ir žalčius savo troboje globojo. Čia, prie marių, daug žalių žalčių, Karklėje - taip pat. Gaila, kad Drevernoje likusi saujelė žvejų. Todėl jiems ir išskobėme Neptūną, taip pat žalčių deivę", - pokalbininkas sakė jautęs tokią pareigą.

Kuršišku ritmu

Kretingalėje Valentinas augina sodą, triūsia darže, surengia kultūros namuose akvarelių parodą. Ir dar spėja chore padainuoti, kapeloje kontrabosu groti. Tik spėk visur.

"Labai įspūdingas tas kontrabosas, jo ritmika, vadinama "dugnais". Beje, Drevernoje prieš ketverius metus buvo mano pirmasis koncertas. Buvau susikaupęs, bet kai antrą dainą pradėjau groti, pamačiau, kad žmonės šoka, supratau, jog kažką gero darau, pasidarė linksma", - sakė Valentinas apgailestaudamas, kad kapelos muzikantų sumažėjo, nes kolegos išsibarstė po airijas. O pagroti kapelą žmonės kviečia dažnai, bet - už "ačiū".

Valentinas sakė, kad stovyklautojai gaudo kuršišką dvasią, klajoja po apylinkes. Jis kas rytą eidavo maudytis į marias, pasak jo, pajusti dumblo skonį. Buvo ir žvejoti, pasigavo daug žuvų, tačiau vieną paleido atgal atsidėkodami marioms.

"Sukasi smegenų varžteliai"

Plenero metu menininkai ilgai neina miegoti.

"Kalbamės naktimis apie tapybą ir apie dievybes, nuklystam iki kosmoso reiškinių, sukasi smegenų varžteliai. Man nepatinka žodis "pagoniai", baltus vadinčiau gamtatikiais, jie jautė pagarbą Visatai ir visoms dievybėms, pranašams. Galima domėtis Testamentu, vedų kultūra, tai gražu, bet ir mūsų tikyba buvo labai gražu, mūsų tauta buvo labai tikinti, ir žinojo, kad yra tvarka, paraleliniai pasauliai, dievybės, ir viskas taip gerai sudėliota. Tik prieš 600 metų krikščionybė "atgrybavo" su kalavijais, bandyta mus perkeisti, priėmėm ir tą tikėjimą. Kaip prieš 20 metų nuvertė Lenino skulptūras, pastatė kitas", - sakė Valentinas.

Su bendraminčiais jis Lietuvoje tvarko, atgaivina piliakalnius, pakūrena šventą ugnelę - tai ant Šatrijos kalno, tai Lopaičiuose. Gabija, ugnies deivė, yra pamaloninama į ją nupilant midaus, beriant gintarų dulkes, duonelę, o susirinkusieji dalinasi gerumu. Jie niekada negeria jokių svaigalų, nes susirenka švęsti, o ne dėl ko kito. Ir savo šešerių metų dukrytę Aušrinę drauge ant piliakalnio pasiima. Buvo ji pakrikštyta žemaičių alkoje - ugnele, gira, rugių varpomis.

 MEŠKUTĖ. Įvairius gyvūnus meistras daro iš vario, žalvario, gintaro.

"Aš džiaugiuosi, kad ji mato, kaip gražu ir gera gamtoje. Mes esame jos virsme, dalyvaujame jame. Mes nešvenčiam gimtadienių ar "mirtadienių". Pasikalbame su saule, medžiais, ir įvyksta: atsiranda vidinė darna. Nesame grobuonys, kurie gvieštųsi materialinių turtų", - sakė Valentinas.

Jis norėtų ir tapyti, tačiau darbas nelaukia, o žalčių deivė vis gražėja. Meistras juokais ją ir nuglosto, ir bučiuoja, tikėdamasis, kad deivės neskriaus ir dreverniškiai.