Apie teatrą, sceną ir sukaktis

Į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną sugrįžo žiūrovų favoritas, jau dešimtis sezonų rodomas Džerio Boko (Jerry Bocko) miuziklas "Smuikininkas ant stogo", šiuokart dedikuotas teatro solistų Jadvygos Grikšienės, Stanislovo Rezgevičiaus ir Vytauto Virganavičiaus jubliejams.

Gyvenime nekeistų nieko

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė J. Grikšienė (sopranas) šiais metais mini kūrybinės veiklos 35 metų jubiliejų. Laimingo atsitiktinumo dėka ji pateko į "Dainų dainelės" konkursą 1974 m., o sulaukti įvertinimai pastūmėjo artistę pradėti mokslus Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje.

1987 m. J. Grikšienė tapo Klaipėdos muzikinio teatro soliste. Kūrybinės veiklos pradžia artistei tapo Safi vaidmuo, kurį atliko J. Strausso operetėje "Čigonų baronas": "Esu labai dėkinga profesoriui K. Kšanui, tik jo dėka dabar esu ten, kur ir turiu būti", - atvirauja solistė.

Solidi kūrybinės veiklos sukaktis įpareigoja, tačiau scenos artistė į tai žiūri labai žaismingai ir prabyla paskutinio vaidmens Motinėlės iš muzikinės komedijos "Šounuolynas" žodžiais: "Jeigu gyvenime galėčiau ką nors pakeisti, tai nekeisčiau nieko."

Nors kūrybinis polėkis ir pasikeitė, tačiau J. Grikšienė džiaugiasi kiekvienu vaidmeniu: "Tai yra patirtis, visi vaidmenys man vienodai svarbūs. Teatras - mano gyvenimo dalis."

Paklausta, ar vis dar aplanko scenos baimė, solistė prisipažįsta, jog šis jausmas niekur nedingo: "Jaučiu jį kiekvieną kartą, tačiau tas jausmas lydi esant užkulisiuose, o tik įžengus į sceną jis dingsta," - šypsosi J. Grikšienė.

Scena suteikia jaunatviškumo

Solisto V. Virganavičiaus (baritonas) kūrybos pradžią žymi 1975 m., kuomet pradėjo dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. 1987 m. atvyko į uostamiesčio teatrą, kuriame dabar mini kūrybinio kelio 40-metį.

Prisimindamas savo pirmąją premjerą - A. Novikovo operetę "Vasilijus Tiorkinas", kurios metu atliko nedidelį kareivio vaidmenį, scenos artistas džiaugiasi savo patirtimi: "Premjeros metu dalis artistų neišėjo į sceną, todėl gerindamas padėtį, pradėjau šokti vienas ir šokau visą muzikinį numerį, kurį turėjo atlikti baleto šokėjai. Buvau pagirtas už tai, kad ėmiausi iniciatyvos ir taip išgelbėjau spektaklį."

Tačiau tai ne vienintelis šypseną keliantis artisto prisiminimas: "Teko vaidinti senuką V. Lebedevo spektaklyje "Svajonių tiltas". Kiti solistai mane nugrimavo taip, kad režisieriaus padėjėjas norėjo išmesti mane iš scenos. Atrodžiau kaip tikras pečkurys, - juokiasi V. Virganavičius. - Po šio įvykio pradėjau lankytis pas vyriausiąjį Kauno valstybinio muzikinio teatro grimo meistrą Petrą Korsaką, kur gavau puikių grimo pamokų, todėl netgi dabar prieš kiekvieną pasirodymą grimuojuosi pats, kad nepasikartotų jaunystės kuriozai."

Paklaustas, ar brandi kūrybinės veiklos sukaktis įpareigoja, V. Virganavičius teigia negalvojantis apie metus, o gyvena šia diena, nesigraužia dėl to, kas buvo. Artistas, kuris teigia realizavęs visus vaidmenis, jaučia, kad scena jaunina, o nuovargis ateina tuomet, kai nieko nedarai.

"Norėčiau paskraidyti scenoje"

Dainininkas S. Rezgevičius (tenoras), palikęs muzikos kolektyvą "Nerija", 1987 m. prisijungė prie Klaipėdos muzikinio teatro veiklos. 70-ąjį jubiliejų pasitikęs solistas savo karjerą pradėjo kaip choro artistas, tačiau neilgai trukus gavo ir solo vaidmenų. Labiausiai įsimintinas Tarno vaidmuo G. Donizeti operoje "Varpelis" bei pasirodymas kartu su operos solistu Virgilijumi Noreika G. Kuprevičiaus operoje "Prūsai".

S. Rezgevičiaus kūrybiniai metai neįpareigoja, o metų našta beveik nejaučiama: "Tik pasižiūrėjęs į savo anūkę suprantu, kiek man metų. Darau mankštas, stoviu ant galvos - teatre labai svarbu palaikyti fizinę formą."

Nors teatre solistas atliko nemažai vaidmenų, tačiau dar išliko "nenukalta skulptūra", nesuvaidinti vaidmenys: "Visada norėjau skraidyti, tad pasirinkau parasparnių sportą, o tai labai padeda teatre - skraidau lyg ant pirštų galų. Kadangi mėgstu kaskadinius elementus, todėl norėčiau paskraidyti po sceną. Negalima gyventi vien darbu, reikia gyventi spalvingą gyvenimą," - teigia S. Rezgevičius.