Apie siužetą be jokio melo

Nekart girdėjau, kad rašyti vaikams tam tikra prasme yra sudėtingiau, nei suaugusiems. Nevykusi, nuobodi knygiūkštė gali mažylį ilgam atgrasyti nuo skaitymo, o patraukli, akinanti tyrinėti save ir pasaulį tampa dvasinių vertybių donore. Kodėl pasirinkote mažųjų skaitytojų auditoriją?

Man patinka vaikai, jų atvirumas, nuoširdumas ir daugybė nesuvaidintų dalykų. Be to, gera vaikiška knygelė yra su paslaptimi, juk tokio amžiaus vaikai patys neskaito, knygeles jiems skaito mamos, tėčiai, seneliai, taigi knygutėje gal ne visuomet iš karto pastebima, kartais pasislėpusi tarp eilučių yra ir istorija, skirta suaugusiems.

Kodėl manėte, jog verta buvo dalyvauti konkurse "Švieskime vaikus"?

Tai puiki, gana nauja iniciatyva, fondas "Švieskime vaikus" buvo įsteigtas Andriaus Mamontovo ir Ramūno Karbauskio 2013 metais su tikslu skatinti lietuvių autorius rašyti vaikams. Taip pat siekiama, kad vaikiškos knygelės būtų prieinamos kiekvienam vaikui, tad jos yra ir bus dovanojamos Lietuvos bibliotekoms, ligoninėms, vaikų globos namams ir mokykloms. Planuojama šalyje suformuoti 10 tūkstančių bibliotekėlių. Kasmet numatoma išleisti kelias dešimtis knygų vaikams.

Man asmeniškai dalyvavimas ir laimėjimas konkurse, kuriam buvo pateikta 150 kūrinių, skirtų vaikams iki dešimties metų, buvo tarsi patvirtinimas, kad einu teisingu keliu, kad ir kitiems mano tekstai yra įdomūs ir verti dėmesio. Juk kiekvienam rašančiam žmogui yra labai svarbu jo skaitytojas, nes be skaitytojo, deja, nėra ir rašytojo.

ILIUSTRACIJOS. Vaikai linkę "prisijaukinti" ir jiems patikusį tekstą, ir iliustracijas.

Užsiminėte, kad knygoje yra realus gyvenimas ir - jokio melo. Iš kokių įvykių, minčių, patyrimų ji gimė?

Kūryba yra persipynusi ir susijusi su mūsų patirtimis, emocijomis ir išgyvenimais. Tiek mano pirmoji knygelė, tiek antroji yra labai tikroviškos. Kartais istorijos tave pagauna ir nepaleidžia, kol galiausiai į kažką transformuojasi. Pirmoji mano knygelė "A Dream - sapnas ar vis dėlto svajonė" yra susijusi su mano tiesioginiu darbu - siekiu, kad vaikai kuo žaismingiau ir smagiau mokytųsi anglų kalbos, tačiau knygelėje pasakojama istorija nėra išgalvota. Tuo metu gyvenau Londone visai netoli parko su nediduku upeliu. Rajonas, kuriame gyvenome, buvo gana pasiturintis, o kelios gatvės garsėjo įspūdingo dydžio ir architektūros namais. Kadangi mano sūnus tuomet buvo mažas, parkas ir pasivaikščiojimai palei upelį buvo mūsų įprasta kasdienybė.

Galbūt todėl mane pritrenkė trumpa žinutė, kurią perskaičiau vietiniame rajono laikraštyje, apie mūsų upelyje rastą krokodilą; tiesą pasakius neprisimenu, ar krokodilas buvo rastas gyvas, ar nebegyvas. Man ramybės nedavė klausimas, kaip atrodo žmogus, laikęs krokodilą vietoj naminio gyvūno (galbūt tai mano kaimynas?) ir kodėl nusprendė jo atsikratyti, tiesiog paleisdamas į upelį... Istorija pagavo mane ir nepaleido, taip gimė knyga apie svajoklį angliškai kalbantį krokodiliuką, aišku, su laiminga pabaiga.

Auginant vaikus realybė dažnai būna ypač spalvota, gal netgi, sakyčiau, realybės vietą užima spalvotas chaosas ir vienas iš būdų susitvarkyti su tuo chaosu yra jį tiesiog paversti knygute... Taigi antrosios knygelės herojaus nereikėjo toli ieškoti - mano sūnus Domantas iš tiesų vieną dieną virto riaumojančiu liūtu, paskui iš kažkur atsirado spiegianti beždžionė ir galiausiai, kaip visuomet būna tikrose pasakose, namuose apsigyveno tikras mielas labradoras...

Knyga apie šuniuką susilaukė ir kritikos.

Taip, jau teko išgirsti nuomonių, kad ši "Noriu šuniuko" knygelė "labai pavojinga", ją skaitydami vaikai neva gali pasisemti išminties, gudrybių, kaip gauti iš tėvų tai, ko jie nori. Bet tie, kurie perskaitys knygelę iki galo, manau išgirs, kas slepiasi tarp eilučių - meilė daro stebuklus. Kai mažylis virsta riaumojančiu liūtu ar garsiai savo reikalavimus plyšaujančia papūga, jie dar ir dar kartą tikrina suaugusiųjų meilės ribas. Tik meilės ir kantrybės dėka įvyksta stebuklas - aršūs liūtai virsta meiliais katinėliais, o spiegiančios beždžionės švelniais meškučiais.

Kaip manote, kuo pravarčios vaikams yra pasakos, ir kuo - realaus gyvenimo atspindžiai?

Aš visada renkuosi tikėti laiminga pabaiga, taigi noriu realybės kaip pasakos. Manau, tokia realybė yra priimtiniausia ir vaikams.

Kokias savo vaikystės knygas su meile prisimenate? Gal tarp jų buvo ir lietuvių autorių?

Vaikystėje labai mėgau įvairių tautų pasakas. Iš lietuvių autorių įsiminė "suskaityta" Jono Avyžiaus knyga "Aštuonetas iš Trepsės namų". Šią knygą labai aiškiai ir šiandien matau prieš savo akis, galbūt todėl, kad skaitančiam vaikui yra labai svarbios iliustracijos.

Neretai įžvalgios, raiškios iliustracijos įstringa į atmintį ir padeda atsiminti senų seniausiai skaitytos knygos tekstą. Rašytojas ir dailininkas sulimpa kaip dvi obuolio puselės, arba tai būna nevykęs "duetas". Kaip ieškojote dailininkės savajai knygelei?

Aš labai nerimavau, galvodama apie savo antrosios knygutės iliustracijas, net nežinodama, kaip ir kur pradėti ieškoti dailininko, kuris sugebėtų pamatyti istoriją mano akimis (pirmąją knygutę iliustravo mano sesuo). Šiandien juokiuosi, kad kai kurie vaikai tėvams yra tiesiog gyvybiškai būtini, be jų ne tik nebūtų nuostabių istorijų - jie tarsi tampa savotiškais vedliais ar vadybininkais. Knygelės "Noriu šuniuko" dailininkę surado mano sūnus. Vieną dieną mokykloje dienos, skirtos susipažinti su profesijomis renginyje, apsilankė menininkė Ieva Juknytė, ir ji pasirodė Domantui tas žmogus, kuris galėtų nupiešti šią istoriją. Taigi po susitikimo jis priėjo ir paklausė, ar Ieva nesutiktų iliustruoti jo mamos knygą. Taip prasidėjo mūsų draugystė su Ieva, kuri nuostabiai perteikė knygelės istorijos dvasią.

Kokių savybių reikia vaikų rašytojui, kad būtų suprastas? Kad sudomintų neką mažiau už internetą?

Kartą knygyne pastebėjau mergaitę, kuri, laukdama mamos, sėdėjo, skaitė knygą ir laikas nuo laiko garsiai nusijuokdavo, užmiršusi viską pasaulyje. Nežinau, kokia tai buvo knyga, bet akivaizdu, jog rašytojui pavyko 100 procentų užkariauti mažosios smalsutės dėmesį. Man taip pat norėtųsi, kad knyga priverstų nusišypsoti...

Jegu kalbėtume apie internetą, galbūt tai nėra toks jau baubas; mano pažįstami ir bičiuliai mažieji griebiasi interneto tik tada, kai nėra įdomesnių alternatyvų. Taigi, jeigu vaikai atrastų jiems įdomios veiklos ir tai padaryti jiems padėtų suaugusieji, besaikio interneto naršymo problemos nebeliktų.

Kokie Jūsų planai ateičiai, ar jau rašoma nauja knyga, apie ką ji bus?

Žinot, mano knygelės yra tikrai išgyventos: kad pirmojoje knygelėje galėčiau aprašyti džiungles, į kurias, ištrauktas iš Lietuvos upės, pagaliau pateko mano personažas krokodiliukas, įsiprašiau, jog mane keliautojai paimtų gide, nes labai norėjau pamatyti Peru ir Boliviją, pasinerti į džiunglių gyvenimą.

Antroji istorija apie šuniuką virto knygele po viešnagės Italijoje. Buvo smagu stebėti gyvybingas italų šeimas, kur tėtis myli mamą, o jie abu taip myli vaikus, kad neatsispiria neįkūniję jų troškimų. Taigi dabar pasakymas, kad meilė daro stebuklus, man yra pagrįstas tiesioginiais įrodymais. Na, o naujoji knygelė gimsta mokant mažuosius anglų kalbos, ir ji turėtų pasiekti knygynus jau šį rudenį.

Turbūt nėra vaiko, kuris nesvajotų apie naminį gyvūną, taigi nauja mano knygelė pasakos apie geriausią naminį gyvūną, ir paaiškės, kad tai visai ne šuniukas ir net ne katinėlis.

Girdėjau jus turint planų, susijusių su Klaipėda. Ar tiesa?

Manyčiau, Klaipėda - tai toks miestas, kuriam trauką jaučia visi lietuviai, o jūra miestui suteikia paslapties ir apgaubia romantikos skraiste. Tą trauką aš jaučiu jau daugelį metų ir pagaliau pasiryžau pažinti šį miestą kur kas giliau, iš vidaus. Vadovauju anglų kalbos mokymo centrui "Mokykla Tau" ir jau šį pavasarį pradėsime bendradarbiauti su uostamiesčio darželiais, mokysime mažuosius anglų kalbos, taigi ir mano saulėtos pavasario dienos bėgs Klaipėdoje.