Apie "simuliakro" rekonstrukciją į "postula(t)rą"

Nauja knyga

Šiandien 16 val. Klaipėdos savivaldybės Meno bibliotekoje klaipėdietis rašytojas Sigitas Poškus pristatys naują savo knygą "Re/konstrukcija".

Ant viršelio tamstos portretas. Didybės manija?

Klasikas ant viršelio - šventas dalykas. Jeigu ką ir ateityje leisiu suaugusiems - dėsiu tą patį. Arba kitą fotografiją, bet to paties veikėjo (juokiasi).

Knygos autorius ne Sigitas Poškus, o Autorius/ Redaktorius. Gal pačiam asmenybės susidvejinimas?

Ne, knygoje aprašyta tik diagnozė - rašytojas.

Knygos pavadinimas "Re/konstrukcija". Anotacijoje rašoma, jog tai iškylos gyvenimo fragmentais ir smegenų beviltiškose vietose ieškojimo vadovas jaunuomenei. Ką pats sau rekonstravai rašydamas šį romaną?

Visumą. Žmogaus buvimo, kūrybos. Aiškinuosi, kas yra tekstas, mokslas, žmogus, Dievas, pasaulis. Šis protoromanas yra žaidimo žaidimas, bet žaidimas linksmai liūdnas.

Aš neturiu ko slėpti. Šios knygos moto parašytas 6 puslapyje. Jis skamba taip: "Ko man meluoti, jei aš ir teisybės neturiu kur dėti".

Viskas, ką išmoksti ir žinai, yra niekai. Tekstas arba yra, arba nėra. Kitas etapas: yra reklama arba nėra reklamos. Ši knyga - tai įvairių tekstų interpretacija.

Pavyzdžiui, prancūzas toks Žanas Bašliaras sugalvojo terminą simuliakras. Aš sugalvojau savo terminą "pastulatras", kaip antitezę simuliakrui.

Kas yra pastulatras?

O kas yra simuliakras? (juokiasi). Tai yra kas nors... Šią vasarą specialiai nuvažiavau į "Baltų lankų" seminarą Druskininkuose, pasimokyti filosofų ir kitų protingų žmonių profesinio žargono.

Susirinko ten Nastopka, Mažeikis, Žukas ir krūva filosofuojančuų merginų,. Ir jie Čiurlionio namelyje kraupiai protingai kalbėjo. Taip protingai, kad jų kalboje lietuviški buvo tik jungtukai ir jaustukai.

Buvo tame seminare toks Rimas Vaišnys, kažkokio Amerikos universiteto dekanas. Žodžiu, amerikonas, o prabilo beveik absoliučiai lietuviškai. Klausausi jo ir man širdis gieda iš džiaugsmo. Juk viską galima pasakyti paprastai. Daugelis dalykų, Jurga, išskyrus santykius tarp žmonių, yra paprasti kaip du kart du.

Suprantu, kad profesinis žargonas ir lietuviška jo interpretacija tapo tavo knygos komponavimo pagrindu. Įdomu, kaip kilo romano idėja?

Gulinėjau vasario mėnesį vienoje labai šaltoje priemiesčio troboje. Šalta... Patalai, degtinė ir visas likęs tvarkaraštis. Radau aš toje troboje galingą biblioteką labai protingų knygų. Ir įnikau aš į tas knygas. Į trečią dieną jau pradėjau šį bei tą užsirašinėti. Pagaliau nervai neišlaikė - susirinkau visą literatūrą ir skuodžiau namo, nes pajutau, kad kažkas sirpsta.

Namie sėdau rašyti vasario 12 d., o vasario 19 d. mane surietė. Infarktas. Ir jį vėliau aprašiau šioje knygoje, nusirašydamas gydytojo parašytą ligos istoriją.

Rašydamas šią knygą vos nenukeliavai Anapilin. Na, išleidai knygą. Kas pasikeitė?

Nemanau, kad knygas leisti yra puikybė, tuštybė. Žmogus visada pirmiausia girdi save. Jei tu nerašai, o skaitai, tu perskaitai tai, kas atliepia tave. Taigi, jei nori turėti ką skaitomo - pasirašyk.

Apie tai, kas pasikeitė, citata iš knygos: "Kartais gyvenimas pasišaipo iš žmogaus ir atima mirties baimę. Nebijantis mirties nebegali stengtis save sureikšminti, įprasminti "darbais ir dienomis", socializuotis, savo buvimą suvokia tai kaip fizinį egzistavimą viliantis, jog, neilgai trukus, ir to nebereiks. Tad, dar jam tebesant, čiadabar ima oponuoti du personažai: kūnas ir dvasia, arba objektas ir subjektas. Čiadabar nebelieka nieko, kas netiražuotų buvusio/būsimo ir todėl, deja, be mirties baimės neįdomaus.

Dvasia: nori gyventi?

Kūnas: ne.

Dvasia: nenori gyventi?

Kūnas: noriu.

Dvasia: tai nori ar nenori?

Kūnas: nesuprantu tavo klausimų!"

Jurga PETRONYTĖ