Apie "Rezeravate" atrastą Režisierių

Įspūdis

Šį savaitgalį Klaipėdos dramos teatre pristatytas premjerinis spektaklis "Rezervatas" intriguoja kaip amerikietiška klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko pjesė, kaip pirmas aktoriaus Dariaus Meškausko režisūrinis darbas, kaip puikios aktorių komandos - E. Barauskaitės, E. Brazio, V. Jočio ir paties D. Meškausko kūrinys, kaip spektaklis apie indėnišką laisvės troškimą rezervatą primenančiame pasaulyje.

"Rezervatas" - antrasis G. Grajausko kūrinys, skirtas scenai. Pirmoji jo pjesė "Komiksas, arba Žmogus geležiniu dančiu" prieš porą metų debiutavo Pilies teatre. Pagrindinį vaidmenį joje sukūrusio Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Dariaus Meškausko vaidyba matyt įkvėpė G. Grajauską. Antrąją savo pjesę neformaliai jis dedikavo šiam aktoriui.

Kuo artimi šiedu menininkai? Tiek G. Grajausko rašytinėje kūryboje, tiek D. Meškausko scenoje kuriamiems herojams būdinga skausminga gyvenimo ir aplinkos falšo pajauta, kuri išsakoma lengva, teatrališka žaidimo forma, prisidengus kvailelio kauke, tačiau geliant ironija ir cinizmu. Šie bruožai būdingi ir pjesei bei spektakliui "Rezervatas". Šio kūrinio žanrą tiksliausia nusakytų lyrinio farso terminas.

Spektaklio stiliui būdinga čechoviška švara. Čia daugiausiai nusipelnė spektaklio dailininkė Ramunė Skrebūnaitė. Scenoje ji sukūrė indėnišką vigvamą, susiūtą iš austų dramblio kaulo spalvos takelių. Neofolklorinę scenos estetiką suardo šių dienų atributai - išmestos automobilių padangos, televizorius, garų surinktuvas. Pagrindinis scenos akcentas - laužas - iš tiesų tik elektrinė laužo imitacija, nubrėžianti aiškią ribą tarp surogatinės rezervato realybės ir laisvo indėnų gyvenimo iliuzijos.

Erdvės bei laiko ribas erdvės bei laiko ribas išplečia ir dviguba herojų apranga. Šiuolaikinis turtingas indėnas (akt. D. Meškauskas), mohikanas, galintis nusipirkti baltą moterį, bei į jį besilygiuojantis Juodakojų genties atstovas, nevykėlis Kikas (akt. E. Brazys) dėvi standartinius vyriškus kostiumus. Tik užsidėję ant galvos plunksnų karūnas ir apsigaubę austais pledais jie įgauna savo tapatybę - šoka ritualinius šokius, rūko žolę, medžioja.

Dailininkės pasiūlytas nutukėlio kostiumas praktiškai sukuria šiuolaikinio Amerikiečio personažą. Jį vaidinančiam aktoriui Vaidui Jočiui belieka pridurti vieną kitą tipišką psichofizinį bruožą - prakaitavimą, bailumą, godumą - ir šis veikėjas tampa amerikietiškumo streotipų pavyzdžiu bei žiūrovų juoko objektu.

Ketvirtąjį spektaklio veikėją - Baltą moterį - kekšę dailininkė aprengė tipiška šios profesijos atstovės apranga - aukštakulnias batais, odinėmis kelnėmis, bliuzele su daug užtrauktukų. Kostiumą užbaigiantis vyriškas švarkas - nuoroda į emancipaciją, pasipriešinimą vergiškam darbui. Šiam kostiumui lyg kažko trūksta, kažko ryškaus pabrėžiančio kekšės kaukę arba kažko subtilaus ir švelnaus, atskleidžiančio jautrią ir kenčiančią pažemintos moters asmenybę. Beje, Baltos moters-kekšės personažas atrodo suilpniausias, mažiausiai išrašytas ir pačioje pjesėje, tačiau aktorei Eglei Barauskaitei pavyksta jį atskleisti, panaudojant visą emocijų diapazoną - gudrumą, nusižeminimą, vulgarumą, isteriką, naivumą, svajingumą, nusivylimą, kartėlį.

Spektaklio rėmas sunertas iš jaudinančių ir įsimenančių aktorinių darbų, režisūra "Rezervate" vos juntama, susilydanti su kitais scenos kūrinio komponentais į darnią visumą. Turint omenyje, kad spektaklį režisavo aktorius Darius Meškauskas, ir jam talkino pastatymo meno vadovas taip pat aktorius, "Keistuolių teatro" lyderis Aidas Giniotis, tai suprantama. Tačiau atsižvelgus į tai, jog šis spektaklis - pirmas D. Meškausko režisūrinis darbas, kuriame jis pats ir vaidina - tai verta pagarbos. Aktorius pademonstravo savo meninę brandą. Belieka tikėtis, kad naujo D. Meškausko teatrinės kūrybos etapo raida įgaus pagreitį ir papildys Klaipėdos dramos teatro repertuarą šiuolaikiškais, su žiūrovu komunikuojančiais spektakliais.

Jurga PETRONYTĖ