Apie moksliškai tobulus būgnus, Labanoro dūdą ir kitą muzikos techniką

Veronika Povilionienė ir ansamblis "Lyla" vasario 15 d. Klaipėdos koncertų salėje pristatė unikalų projektą - archaiškų lietuvių liaudies dainų ir klasikinės indų muzikos, atliekamos pagal Šiaurės Indijos Hindustano tradiciją, koncertą.

Po valandą laiko trukusio koncerto gausiai susirinkusi publika skirstėsi nenoriai. Muzikantai ir dainininkė visiškai atitraukė nuo kasdienio gyvenimo rutinos, padovanojo nuostabią šventę dvasiai. Po koncerto žiūrovai masiškai pirko kompaktines plokšteles "Bitinėlio raga" į kurias įrašyta originali, skirtingas muzikines kultūras sujungianti programa, prašė atlikėjų autografų ir klausinėjo apie nematytus, Lietuvoje labai retai skambančius instrumentus - bansuri fleitą, tablą, dūdmaišį, rylą.

Apie šiuos instrumentus, pakeitusius muzikų gyvenimus trumpai šnektelėjome su ansamblio "Lyla" atlikėjais Ernestu Jepifanovu, Ryčiu Kamičaičiu ir Gvidu Kovėra.

Kaip jus užvaldė troškimas išmokti groti indiška bambukine fleita bansuri, kurio vedinas išvykote į Indiją?

Ernestas: Tai sena istorija, negaliu keletu sakinių papasakoti, kodėl panorau indiška fleita groti. Muzika Indijoje - tik viena nedidelė dvasinio gyvenimo dalis, priemonė kitiems tikslams pasiekti.

Aš domėjausi Indijos kultūra, joga, meditacija, viskuo, kas susiję su Indija. Išvažiavau ten su daugelių tikslų. Vienas iš jų buvo išmokti groti indiška fleita. Keleto magiškų sutapimų dėka Varanasyje suradau mokytoją Hash Vardaną. Jo mokykloje kurį laiką mokiausi, jo padarytomis fleitomis groju. Ši muzika reikalauja daug kantrybės ir pastangų. Aš tik pradedu savo kelią.

O kaip jūs atradote indišką būgną tablą?

Rytis: Norėjau groti ritminiu instrumentu, kurio muzika gilesnė nei afrikietiškų ar Lotynų Amerikos mušamųjų. Apie indiškus būgnus nieko nežinojau, aš juos susapnavau. Po to viskas pasisuko 180 laipsnių kampu. 1983 m. penktame kurse mečiau chorvedybos studijas Muzikos akademijoje ir pradėjau savarankiškai mokytis groti tabla. Jau daugiau kaip dvidešimt metų tuo užsiminėju ir nė sykio dėl to nesigailėjau.

Mokėtės savarankiškai? Ar tai įmanoma? Juk grojimą tabla mokytojas perduoda mokiniui žodine tradicija.

Tabla yra po kaire ranka, o dešinė muša bają. Išmokau jomis groti namie. Mokytojai, pas kuriuos norėčiau studijuoti, Indijoje būna vos kelias savaites žiemą, visą kitą laiką jie keliauja po pasaulį. Būtų visiška beprasmybė važiuoti į tą antisanitariją ir karštį ir už tai mokėti didelius pinigus. Man reikia šeimą maitinti. Rygoje gali dažniau susitikti su reikiamais žmonėmis.

Iš tiesų informacijos apie šiuos mušamuosius yra tiek daug, kad dviejų, trijų gyvenimų būtų per maža viskam išstudijuoti.

Šie instrumentai yra moksliškai tobuli. Tai, ką aš groju - galiu padeklamuoti skiemenimis. Tam tikri skiemenys kaip natos atitinka tam tikrus garsus. Prisirašau jų tiradas į sąsiuvinius.

Indijoje muzikos pedagogika išvystyta labai tobulai. Ten yra begalė pratimų kiekvienam ritminiam ciklui išmušti. Mokiniai nuo penkerių metų dešimt metų nežinodami vardan ko kartoja tas pačias judesių kombinacijas. Jie eina tuo keliu, kuris yra tūkstančius kartų išbandytas ir žino, kad vis tiek pasieks tikslą.

Mes, susipažinę su Vakarų muzika, paprasčiau, greičiau visa tai įsisaviname.

Koncerto metu dūdmaišį pavadinote Labanoro dūda. Paaiškinkite.

Gvidas Kovėra: Labanoro dūda arba kūlinė su ūku. Taip dūdmaišis buvo vadinamas Lietuvoje. Neseniai šiuo instrumentu dar buvo grojama Lietuvoje. Mano kaimynas Kaune sakė, kad 1970 m. Labanore kunigas jam grojęs su dūdmaišiu. Spėju, kad kaimuose pas žmones ant aukšto dar galima būtų rasti besivoliojančių dūdmaišių, bet kažkodėl niekas tuo nesidomi. Beje, Vilniaus muziejuje yra 7 dūdmaišiai, Kaune - 3. Nežinau, kodėl lietuviai įsivaizduoja, kad mūsų liaudies instrumentuotė apsiribodavo armonikomis, smuikais ir kanklėmis.

Kodėl dūdmaišiai Lietuvoje išnyko?

Skirtingai nuo škotiško dūdmaišio Labanoro dūda pas mus buvo apeiginis instrumentas. Apeigos dingo ir apie šį instrumentą užmiršome.

Baltarusijoje yra tokia daina, man ją padainavo viena močiutė: "Ožy, nebijok dieduko. Jis tave papjaus Kalėdoms. Iš ragų padarys ragelius, iš kojų burdonus, iš kailio maišą. Sugros ir pakabins į ąžuolą". Akivaizdu, kad joje pasakojama apie dūdmaišį, kuris tarnavo kalėdinėms apeigoms.

Dar prieš dešimtmetį Gudijoje buvo grojama dūdmaišiais. Minske gyvenantis dūdmaišių meistras Todaras Kažkurevičius atrado šio instrumento nuotrupas kažkokiame šiukšlyne ir pagal jas atkūrė dūdmaišį, parinko derinimą. Jo pagamintu instrumentu ir aš groju.

Todaras sakė, kad Lietuvoje dūdmaišiai pradeda plisti žaibišku greičiu. Jis per metus padaro po penkis-septynis dūdmaišius eksportui į Lietuvą.

Beje, mane kvietė groti dūdmaišiu per R. Pakso inauguraciją, bet nevažiavau, nes pinigų nebūtų mokėję.

Koncerto metu taip pat grojote ryla. Papasakokite apie šį muzikos instrumentą?

Kiek žinau, Lietuvoje yra dvi rylos. Tai viduramžių laikų instrumentas. Kad juo buvo grojama Lietuvoje - užfiksuota paveiksluose. Baltarusijoje ryla grojama ir dabar. Šį instrumentą žino ir lenkai, vokiečiai, prancūzai, vengrai, bulgarai. Aš rylą vadinu tinginių smuiku. Ja grojant nereikia per daug galvoti, kur reikia spausti stygą - spaudi klavišą. Kadangi nėra kam mokyti, kaip su ja groti - pats sugalvojau, kaip pirštus judinti.

Ar nesunku groti tokiais nepopuliariais instrumentais?

Gvidas: Visais instrumentais groti sudėtinga. Svarbiausia - norėti groti, na ir trupučio gabumų reikia.

Jurga PETRONYTĖ