Apie aktoriaus - vadybininko ir kitus amplua

Portretas

Klaipėdos dramos teatro aktorius Valentinas Klimas į susitikimą ateina nešinas pundu knygų - technine literatūra apie kompiuterius rusų kalba. "Esu aktorius vadybininkas. Čia toks naujas amplua. Iki šiol aktoriai buvo skirstomi tik į komikus, tragikus, tragikomikus", - prisiminiau, kaip prieš keletą metų V. Klimas prisistatė man duodamas savo vizitinę kortelę.

Šįsyk susitikome su aktoriumi artėjančio jo jubiliejaus proga. Kovo 4-ąją V. Klimas švęs savo 50-metį. Jubiliejinio vakaro nebus, nes nėra kur jį rengti. Kalbamės apie kitus vadybininko teatrinius projektus ir naujus vaidmenis.

Kokios aktoriaus - vadybininko funkcijos Klaipėdos dramos teatre?

Aktoriaus funkcija vaidinti. O vadybininko - rūpintis projektų rengimu, teatro kūrybos sklaida Lietuvoje, užsienyje, internete.

Net nepatogu klausti, kokie artimiausi Klaipėdos dramos teatro kūrybos sklaidos projektai? Juk pastaruoju metu jis daugiau sklaidosi, nei Klaipėdoje pasirodo.

Taip. Gyvename ant ratų. Nuolat važinėjame po visą Lietuvą. Neturime kitos išeities.Juk teatras, net ir uždarytas dėl avarinės būklės, turi pats užsidirbti pinigų naujiems pastatymams.

"Iš pusės žodžio vienas kitą suprantame, nereikia vienam prie kito priprasti, prisiderinti", - apie sceninę partnerystę su žmona Nele Savičenko kalba V. Klimas. Scena iš spektaklio "Mėja"

Artimiausiu metu, kovo 6 d., išvykstame į Olštyną. Lenkai gavo iš Europos Sąjungos pinigų regionų kultūrinio bendradarbiavimo projektui. Projekto partneriai - Olštyno, Kaliningrado ir Klaipėdos teatrai. Vasario mėnesį Klaipėdos dramos ir muzikinis teatrai lankėsi Olštyne, po to jie Klaipėdos muzikiniame teatre vaidino. Dabar mes spektakliu "Šaltas vaikas" atidarysime Lenkijos teatrų festivalį.

Kitas projektas, prie kurio šiuo metu dirbu - spektaklio "Viskas apie moteris" gastrolės. Norime šiuo spektakliu rudenį pristatyti Klaipėdos dramos teatrą Amerikos lietuviams.

Tai savo jubiliejų švęsite Lenkijoje?

Ne, jubiliejų švęsiu čia, o ten tikriausiai bus pratęsimas (juokiasi). Kad nėra kur švęsti jubiliejaus. Žinoma, galima išsinuomoti kokį restoraną-kavinę, ir švęsti labai neįdomiai. O kūrybinį vakarą daryti per brangiai kainuoja, nes reikia ne tik programą parengti, bet ir salę išsinuomoti.

Artėja dar vieno jūsų kuruojamo projekto kulminacija - kovo 26 d. įvyks uostamiesčio teatralų apdovanojimo "Padėkos kaukėmis" ceremonija. Ar aktyviai klaipėdiečiai dalyvauja mėgstamų teatralų rinkimuose, kur vyks apdovanojimo renginys?

Pasiūlymų, ką miestelėnai norėtų apdovanoti, laukiame iki kovo 7 d. Tada komisija iš jų išrinks tris, kurie bus apdovanoti šiais metais. Laureatai bus apdovanoti Virgilijaus Bizausko sukurtais juvelyriniais apdovanojimais "Padėkos kaukėmis".

Norėčiau paraginti klaipėdiečius aktyviau dalyvauti rinkimuose, nes kol kas esame gavę labai nedaug pasiūlymų.

Apdovanojimo "Padėkos kaukėmis" ceremonija bus kovo 26 d. Klaipėdos universiteto Mokomajame teatre. Renginio scenarijus dar derinamas. Šiais metais renginyje aktyviai dalyvaus studentai.

O jums pačiam kuris vaidmuo iš šiuo metu rodomų yra brangiausias, įdomiausias?

Visi savaip įdomūs, tačiau mieliausias - naujausias Roberto vaidmuo spektaklyje "Mėja". Galbūt todėl, kad Robertas - vietos nerandantis menininkas ir ši situacija yra šiuo metu aktuali visiems Klaipėdos teatralams.

Robertas yra ne tik vietos nerandantis menininkas, bet ir niekšas: neištikimas vyras, keliantis nepasitenkinimą pulkui moterų. Jums tai artima, kaip jaučiatės būdamas toks blogas?

Normaliai. Moterys pačios savo gyvenimus komplikuoja, kovoja su savo fobijomis, įsitikinimais ir tradicijomis.

Spektaklyje "Mėja" vaidinate sutuoktinius su žmona Nele Savičenko. Tai padeda ar trukdo?

Tai padeda. Tai, ką ir kaip du žmonės vaidina scenoje, yra susitarimo reikalas. Kadangi mudu esame šeima - mums susitarti pavyksta lengviau ir greičiau. Iš pusės žodžio vienas kitą suprantame, nereikia vienam prie kito priprasti, prisiderinti. Mes žinome, ką reikia daryti, kad išgautume vieną ar kitą emociją, sceninį rezultatą.

Ar sceninės emocijos, konfliktai po intensyvių repeticijų vėliau nepersikelia ir į namus?

Ne. Namie kalbame visai kitu tonu. Juk scenoje perteikiame ne tik savo emocijas, bet ir vykdome pjesės autoriaus, režisieriaus uždavinius. Improvizacija čia negalima.

Spektaklyje grojate violončele. Pirmą kartą laikėte rankose šį instrumentą? Kiek laiko mokėtės groti?

Taip, pirmą kartą, nors styginiai instrumentai man nėra svetimi - groju gitara, tačiau violončelė - visai kas kita. Du mėnesius mokiausi, turėjau mokytoją. Režisierius reikalavo išmokti groti vibrato, bet man nepavyko, nes muzikantai to mokosi ketverius metus, o spektaklį kūrėme tik keletą mėnesių.

Kitas jūsų naujas vaidmuo - reklamų personažai. Pasirodymas televizijos ekrane tikriausiai pridėjo jums, kaip aktoriui, populiarumo. Ar praeiviai atpažįsta jus gatvėje?

Akivaizdžiai nesu pajutęs, kad žmonės būtų pradėję gatvėje pirštais rodyti.

Filmavimasis reklamose nekenkia aktoriaus įvaizdžiui?

Tikrai ne. Manau, kad tie, kurie taip kalba, labai nori susireikšminti, pasirodyti labai intelektualūs, dideli menininkai. Žinoma, reikia atsirinkti, kur dalyvauti ir ką reklamuoti. Tačiau reklama - taip pat vaidmuo, nors labai trumpas, tačiau reikalaujantis didelės dėmesio koncentracijos, greitos reakcijos ir patirties. Be gyvenimiškos patirties - reklamoje nesuvaidinsi.

Susidaro įspūdis, kad Klaipėdos aktoriai pastaruoju metu vis dažniau pasirodo televizijos, kino ekranuose. Kaip jums atrodo, ar užsitęsus tokiai situacijai, kokia dabar yra Klaipėdos dramos teatre, neišgraibstys uostamiesčio teatralų televizijos?

Kad tik išgraibstytų! Būtų labai gerai. Tada žmonės tikrai pasijustų reikalingi. O kai niekas negraibsto, tai ir nežinai, ar esi reikalingas. Tiesa, daug Klaipėdos teatralų filmuojasi kine, serialuose. Manau, kad tai yra labai gerai. Tai parodo, kad jie yra geri, reikalingi, įdomūs aktoriai.

O teatro trupė yra plazdantis, nuolat kintantis organizmas. Vieni žmonės iš jos išeina, kiti - ateina. Praeitais metais teatrą papildė gana didelė grupė naujų, jaunų aktorių. Jie įsilies į darbą, o kažkas išeis...

Pastebėjau, kad gastroliuodamas po Lietuvą Klaipėdos dramos teatras rodo daugiausiai vadinamuosius "kasinius" spektaklius - pramogines komedijas. Nežinia kada klaipėdiečiai vėl išvys "Kelią į Damaską" arba tą pačią premjerinę dramą "Mėja". Ar jums neatrodo, kad tokios sąlygos ilgainiui nusmukdys Klaipėdos dramos teatro meninį lygį, nesukursite etapinių spektaklių?

Tiesa, naujausias spektaklis "Mėja" kol kas parodytas tik du kartus. Įvyko premjeros Klaipėdoje ir Šiauliuose. Dabar šį pastatymą rodysime tik kovo pabaigoje. Bėda, kad negali pasirinkti kada ką vaidinti. Vaidiname tada, kada gauname salę. Žinoma, tai labai kenkia, naujas spektaklis neauga, nesivysto, tebėra premjeros lygio.

Teatras stengiasi išlaikyti savo meninį stuburą ir nenusileisti vien tik iki pramoginio žanro spektaklių, tačiau yra priverstas rodyti tik tai, kas labai patinka žiūrovams. Žinoma, ir į mažą miestelį galime atvežti labai sudėtingą, giliaprasmį spektaklį, bet ar žiūrovai bus juo labai patenkinti?

Šį sezoną teatras turėtų išleisti dar dvi premjeras. P. Gaidys pradeda repetuoti spektaklį "Oskaras ir rožinė dama", kuriame vaidins daug jaunųjų aktorių. R. Atkočiūnas turėtų pradėti režisuoti "Kvailių kaimą". Kokie pastatymai bus rudenį - kol kas nėra nuspręsta. O ateitį prognozuoti sunku. Gali būti visko.

Jurga PETRONYTĖ