Antrasis maištingo hipio gimimas.

Naujos roko operos gimimas Lietuvos muzikiniame gyvenime - nedažnas įvykis. Iki šiol šalyje nuskambėjo tik trejetas šio žanro kūrinių - "Meilė ir mirtis Veronoje", "Pjeras Giuntas", "Jėzus Kristus - superžvaigždė". Visų jų autorius Kęstutis Antanėlis šiuo metu ruošia dar vieną staigmeną. Vilniuje, naujoje muzikos parduotuvės "Tamsta" įrašų studijoje, jis kuria roko operą apie lietuvių didvyrį Romą Kalantą. Grandioziniame projekte dalyvauja du žinomi klaipėdiečiai muzikantai Romas Malinauskas ir Eugenijus Jonavičius. Pastarąjį roko operos žiūrovai išvys ne tik kaip instrumentalistą, bet ir vokalisto amplua.
Šiandien su Eugenijumi Jonavičiumi kalbamės apie jo muzikinę veiklą bei naująjį K. Antanėlio kūrinį.
Nukelta į 16 p.
Atkelta iš 1 p.

Pirmieji įrašai su ritmo grupe

- Kokioje kūrybinėje stadijoje naujoji roko opera šiuo metu? Kada laukti premjeros?

- Visai neseniai ritmo grupė Linas Būda (būgnai), Dainius Pulauskas (klavišiniai ir fortepijonas), Romas Malinauskas (bosinė gitara) ir aš padarėme pirmuosius įrašus - apie pusę garso takelio kūrinių, kurie galbūt bus operoje. Tuo pačiu metu yra kuriama scenografija, kostiumai. Antrasis etapas - įrašai su atlikėjais, chorais, simfoniniu orkestru. Kai bus visa muzika, prasidės gyvo atlikimo repeticijos. Pagrindiniu šios roko operos režisieriumi, atrodo, sutiko būti E. Nekrošius. Plačiau apie tai dar nieko negaliu papasakoti, tegaliu pasakyti, kad K. Antanėlio muzikoje dominuoja rokas, susimaišęs su bliuzu, žinoma, klasikos elementais, yra netgi egzotiškų regio motyvų bei šiuolaikinių ritmų. Gali būti, kad įsilies dar daugiau stilių, nes muziką aranžuoja keli žmonės - D. Pulauskas, J. Cechanovičius, T. Leiburas.
Roko opera vadinsis "Veidas ugnyje" arba "Romas Kalanta", arba tiesiog "Romas". Jos premjera turėtų būti Kaune, kadangi ten, gal ne visi skaitytojai žino, 1972 m. gegužės 14 d., sušukęs "Laisvę Lietuvai!" susidegino Romas Kalanta. Galima prognozuoti, kad šią dieną ir bus pirmasis šio kūrinio pristatymas visuomenei.

Romo Kalantos draugas

- Kaip reagavote, gavęs pasiūlymą dalyvauti šiame unikaliame muzikiniame projekte?

- Iš pradžių reakcija buvo normali, nes jau esu grojęs K. Antanėlio roko operoje "Pjeras Giuntas". Tačiau, kai pasiūlė atlikti geriausio Romo Kalantos draugo vokalinę partiją, susimąsčiau.
Atsakomybė didžiulė. Kalantos draugas - vienas iš trijų pagrindinių personažų šioje roko operoje (R. Kalantos vaidmenį atliks P. Meškėla, jo motinos - R. Čivilytė). Pirmą kartą scenoje pasirodysiu kaip operos dainininkas, nesvarbu, kad ne klasikinėje, o roko operoje. Be to, kol kas neįsivaizduoju, kaip reikės suderinti muzikanto ir dainininko pareigas.
Ir dar pagalvojau, kad gyvenime viskas vyksta pagal nepaaiškinamą spiralės principą. Būna taip, kad, atsitiktinai susipažinęs su žmogum, nesitiki jį vėl kada nors išvysti, tačiau po kiek laiko būtinai susitinki antrą kartą. Pasiūlymas dalyvauti roko operoje apie Romą Kalantą man - antras netiesioginis susidūrimas su šia asmenybe.

13 metų hipis - garsiausias Telšiuose ir saugumo sąrašuose

- O koks buvo pirmasis susidūrimas su R. Kalanta?

- Kai susidegino R. Kalanta, man buvo 12 metų. Gyvenau Telšiuose, mokiausi III vidurinėje mokykloje ir draugavau su vyresniais vaikinais. Visi nešiojome ilgus plaukus, dėvėjome plačias kelnes, šiek tiek grojome gitaromis, dainavome, žodžiu, buvome "gėlių vaikai". Rinkdavomės Kęstučio Jablonskio kieme, kuris buvo priešais saugumo pastatą. Ore tvyrojo pasipriešinimo tuometinei santvarkai atmosfera, ir mūsų išvaizda bei muzika erzino saugumiečius, tačiau jie negalėjo nieko padaryti, nes mūsų veiksmai nebuvo nusikaltimas.
Praėjus metams po R. Kalantos susideginimo ir riaušių Kaune aš savo klasės draugams pasakiau, kad būtų gražu, jei mes pagerbtume šio lietuvių didvyrio atminimą - jo mirties metinių dieną ateitume į mokyklą prie uniformos švarkų atlapo prisisegę juodas juosteles.
Nors tai buvo paprasčiausias pasakymas, draugai taip ir padarė. Aš pats neprisisegiau gedulo ženklo ir visiems liepiau nusiimti juodas juosteles. Suvokiau, kad tai gali blogai baigtis. Žinojau, ką reiškia saugumas, nes vyresnieji draugai jau ten buvo ir gavo per sprandą. O susėmė juos už tai, kad važiuodavo už miesto prie tokio didelio ąžuolo melstis, kad rusai išeitų iš Lietuvos. Beje, tose apeigose ir aš esu dalyvavęs, tačiau kadangi buvau jauniausias, manęs dar nelietė... iki išsišokimo su gedulu dėl R. Kalantos.
Šis nedidelis akibrokštas buvo išpūstas iki tokio muilo burbulo, kad apie mus kalbėjo net per Amerikos balso radiją. Aš tapau įžymiausiu telšiečiu. Siaubingai drastiškai visos mokyklos akivaizdoje buvau pašalintas iš pionierių. Pamenu, kaip aktų salėje buvo plėšomas mano pionieriaus pasižadėjimas. Po to mane išmetė iš mokyklos ir užregistravo juodajame saugumo sąraše iki tol, kol sulauksiu pilnametytės. Būdamas 13-os metų pirmą kartą patyriau kryžminę apklausą.

- Kaip susiklostė Jūsų gyvenimas po šio įvykio?

- Turėjau labai daug problemų. Visų Telšių mokyklų direktoriai bijojo mane priimti. Tik Žemaitės vidurinė mokykla neišsigando, nes mokymo dalies vedėja labai gerai pažinojo mano motiną. Mano mama visą gyvenimą buvo prekybininkė. Toje mokykloje buvo labai stipri meno pakraipa, tad man buvo dar geriau. Tačiau potencialaus "liaudies priešo" šleifas tęsėsi iki pat nepriklausomybės atgavimo. Saugumas persekiojo nuolat ir visur.

Muzika - vienintelis laisvas kelias

- Kaip pomėgis muzikuoti tapo Jūsų profesija?

- Po susidūrimo su saugumu mokykloje supratau, kad muzika yra vienintelė nesukontroliuojama protesto forma prieš tuometinę ideologiją. Rašytojus, teatralus spaudė cenzūra, o ką muzikantas galvoja grodamas, niekas neatspės. Galbūt todėl tuomet išpopuliarėjo maištingas roko stilius, atsirado avangardinis Čekasino, Tarasovo džiazas. Dabar šie stiliai Lietuvoje beveik sunykę. Žmonės yra laisvi.
Baigęs vidurinę mokyklą atvykau į Klaipėdą ir įstojau į fleitos specialybę tuometiniuose Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Tačiau netrukus persigalvojau, kad noriu groti gitara ir kad man artimesnis džiazas. Perstojau į P. Narušio vadovaujamą Džiazo katedrą. Ją baigiau ir pasilikau Klaipėdoje.

- Šiuo metu esate susikoncentravęs ties roko opera ar dalyvaujate ir kituose muzikiniuose projektuose?

- Nors mano tiesioginės pareigos - dėstyti gitaros specialybę S. Šimkaus konservatorijoje, nenoriu visiškai susitapatinti su viena įstaiga. Nuolat dirbu keliuose projektuose iškart. Pastaruoju metu su gitaristu R. Malinausku dažnai dalyvaujame įvairiuose įrašuose. Jau 4-eri metai mudu bendradarbiaujame su soliste L. Vaikule. Groju su K. Smoriginu aktorinės dainos projekte. Su įvairiais muzikantais koncertuoju visuose Lietuvos džiazo festivaliuose. Džiazas, rokas, popmuzika persipina mano gyvenime. O kodėl ne, jei man tai daryti įdomu ir sekasi? Man atrodo, kad koncertinė veikla muzikanto gyvenime - pati įdomiausia, todėl jai skiriu daugiausiai dėmesio.
Tačiau mano gyvenime yra ir tokie dalykai, kaip šeima, rūpestis dėl tėvų. Kartais norisi nuvažiuoti į gamtą, pabūti vienam. Poreikių daug - visiems neužtenka skilčių dienos grafike.

- Ačiū už pokalbį.