"Anarchistės išpažintis" - mano sielos tikroji giesmė"

Nauja knyga

"Mane ištiko labai didelė laimė. Pagaliau aš gavau tikrąją kūrybos laisvę", - sako buvusi žurnalistė Dalia Jazukevičiūtė, išdrįsusi mesti darbą žurnale "Veidas" ir rašyti širdyje išnešiotas knygas.

Rudenį išėjo D. Jazukevičiūtės poezijos rinktinė "Imperijos moteris", o kitą savaitę oficialiai bus pristatytas pirmasis jos romanas "Anarchistės išpažintis".

Metėte žurnalistiką ir pradėjote rašyti knygas. Kas pasikeitė?

Dirbdama žurnaliste buvau įpratusi bet kokios apimties straipsnį pabaigti per dvi tris valandas... O čia... Pradėjau, o nesibaigia... Mane apėmė siaubas. Susikaupiau taip, kaip žmogus susikaupia šokdamas nuo Palangos tilto į vandenį stačia galva. Rašiau kitaip. Rašiau žūtbūtinai. Rašymas mane "veža", taip, kaip narkomanus "veža", tarkime, heroinas. Patyriau daug visiškai naujų išgyvenimų.

Jau pradėjau rašyti ir antrąjį romaną, kuris, tikiuosi, išvys pasaulį šių metų vėlų rudenį. Jau išmokau dirbti nuosaikiau, ne taip alinamai, nors vis tiek išdraskau save... Kartais rašau liedama ašaras, pykstu. Parašiusi antrąją knygą aš išvažiuosiu prie šiltos jūros ir ilgas dienas medituosiu, žvelgdama į tolius. Medituosiu ar melsiuosi.

Dėkosiu Dievui, kad jis man pagaliau leido rašyti knygas. Rašyti tai, ką aš noriu pasakyti pasauliui, o ne tai, ką reikia rašyti, kai esi samdomas darbdavio baudžiauninkas.

Užsiminėte, kad šiam žingsniui jus pastūmėjo Jurga Ivanauskaitė.

Jurga man buvo gera bičiulė, jaučiau jos palaikymą visą savo "literatūrinį" gyvenimą, nors mūsų "ideologijos" absoliučiai skirtingos.

Jurga, prieš mirtį pasakė "Tyto Albos" leidykloje, kad aš nešioju širdyje knygas, bet neturiu galimybės jas užrašyti - nei laiko, nei pinigų. Leidykla patikėjo Jurga, sumokėjo man avansą, ir aš pradėjau rašyti. O dabar leidykla jau tiki ir manimi. Mano knyga susilaukė visų pirma milžiniško leidyklos darbuotojų pripažinimo. Dabar leidykla žino, kad aš pajėgi rašyti prozą, romanus, kuriuos žmonės skaitys. Šis pirmasis romanas dar nepasirodė knygynuose, o jau yra verčiamas į tris kalbas.

Pasigyrėte, jog leidykla suteikė normalias gyvenimo sąlygas. Kas jums yra normalios gyvenimo sąlygos?

Aš esu moteris. Man "normalios gyvenimo sąlygos" yra: sumokėti mokesčius, nepigios medicinos paslaugos, vaistai, maistas, taksi ir... pudra, kvepalai, "Eskados" drabužėlis vienas kitas. Kad jausčiausi gerai. Nepažeminta.

Moteris turi būti puošni, dažyta, kvepianti ir spindinti. Taip buvo nuo senovės Egipto laikų, taip yra ir taip bus. Aš per silpna būčiau pakeisti kai kurias šio žemiško gyvenimo taisykles, kad ir kaip stengčiausi.

Gyvenimas - nėra tik aplinkybės, leidžiančios žmogui išgyventi arba išlikti. Aš norėjau bent jau keletą mėnesių gyventi taip, kad man nebetektų galvoti apie pinigus. Kad jų būtų tiek, kad nesukčiau sau dėl jų galvos, o ta mano galva visa visutėlė būtų laisva rašymui.

Kodėl ir kam jūs parašėte savo pirmąjį romaną? Ko jūs siekiate?

Aš siekiu įbrėžti save į amžinybę. Aš siekiu parašyti tokią knygą, kad ji patektų į Dievo bibliotekos lentyną. Aš noriu įrodyti žmonėms, kad gyvenimas, net jeigu jis ir neturi prasmės, tai turi bent tos prasmės viltį. Man nerūpi šlovė, nesitikiu pralobti iš savo knygų, manęs nedomina jokios pareigos.

Mano knygoje visa apie tai, kad reikia grumtis su neteisybe. Lietuvoje ir visame pasaulyje. Man vienodai skauda dėl sudraskyto į gabalus irakiečio kūno ir prasigėrusio Kaziuko iš Didžiasalio sielos, kuris galbūt šiuo metu, kol mudvi čia kalbamės, ruošiasi pasikarti.

Knyga vadinasi "Anarchistės išpažintis". Kiek joje jūsų autobiografijos?

Žodis "išpažintis" knygos pavadinime tik gražus žodis. Tikroji išpažintis yra ne knygoje. Išpažintis yra per daug intymu, kad aš sau leisčiau šitaip apsinuoginusi eiti į viešumą. Tai tik tos neįmanomos išpažinties mažytės skeveldros. Tik romanas. Toks žanras.

Galbūt pasitaikė keletą žmonių "nutapyti" iš natūros, bet aš šito visai nenorėjau. Galbūt pasitaikė maža saujelė ir iš to, ką buvau išbarsčiusi, išmėčiusi po žurnalus ir laikraščius per septyniolika metų žurnalistikos, eseistikos, publicistikos...

Bet 95 procentų knygos teksto yra mano sielos tikroji giesmė. Jeigu kas nors ir atpažins pats save mano romane, tai tik atsitiktinumas. Galbūt daugiau autobiografinių momentų bus antrajame mano romane, kurį šiuo metu rašau.

Knygos viršelis primena vieną Saudeko fotografiją, bet atrodo kičinis (atsiprašau). Jame pavaizduota moteris baltais marškinėliais, persmeigtais peiliu. Atrodo, kad anarchistės ginklas nukreiptas pirmiausia prieš save...

Leidykla, kūrusi knygos viršelį, klausė ir mano nuomonės. Viršelis ne kičinis, o tikslus - peilis-papuošalas, peilis - reikalaujantis pagarbos, peilis - apsauga. Toks simbolis. Plėšiko dukters iš pasakų būtinas akcentas. Knygoje niekas nieko tikrai nenužudo.

O balti marškiniai yra ne tik mano sielos, bet ir kūno svarbiausias rūbas. Aš pakenčiu tik dvi spalvas - juodą ir baltą. Ir su išlygom - mėlyną. Vandenyną, dangų. Tokia yra mano vertybių skalė. Juoda arba balta. Vidurio nėra. Kompromisai tai melas, apgaulė, tarnystė velniui.

Knygos anotacijoje yra tokia frazė "nuožmi meilė gyvenimui ir nuožmi mirties trauka". Kas tai yra jums?

Tas pats. Mirtis šalia. Visada šalia. Tik dažnai žmonės apgauna save ir apsimeta, kad jos nėra. Aš turiu įgimtą laikinumo jausmą. Todėl ir skubu pasakyti save. Šv. Pranciškus sakydavo: "O mano sese, mirtie." Bet jam tai visai netrukdė be galo mylėti žmones, žvėris, paukščius, gėleles. Lygiuojuosi į šventuosius? Taip. Kas nori mažai, tas negauna iš viso nieko.

Jurga PETRONYTĖ