Aloyzas Stasiulevičius: "Menininkas yra kovotojas už teisybę"

Susibūrėte 1993-iaisiais. Kitos nepriklausomybės pradžioje atsiradusios menininkų grupės griovė senas ir kūrė naujas organizacines struktūras, o jūsų menininkus sujungė artimos estetinės pažiūros, pagarba tapybos meno tradicijai, savo kultūrinio identiteto suvokimas. Šio šiuolaikinio kultūros reiškinio ištakos senos...

Ši paroda jau buvo atidaryta Kėdainiuose, švenčiant miesto jubiliejų. Ateinančiais metais mes švęsime 20 metų grupės gyvavimo sukaktį. Parodų geografija plati - Atėnai, Londonas, Jalta... Šių žmonių kūrybinės biografijos turtingos, mus jungia tapybos menas, tęsiame "arsininkų"tradiciją nuo Smetonos laikų, kai jau buvo "Realistų" ir "Individualistų" grupės. "Arsininkai" buvo Antanas Gudaitis ir Viktoras Vizgirda, kiti mūsų klasikai. Sutampa kūrybiniai siekiai, ir tas tęstinumas mums yra svarbu. Smetonos laikais leistas žurnalas "Naujoji Romuva", redaguotas Juozo Keliuočio, ir buvo suformuoti mūsų principai: modernumas, autentiškumas ir ekspresija. Šiuo metu sugrįžtama prie tapybos meno, išryškinant ir vystant siužetą, figūrą. Intensyviai dalyvaujame pleneruose, esame avangardas.

Gaila, kad parodoje netilpo klaipėdiečių darbai - Vydo Pinkevičiaus, Algirdo Jusionio, Dano Andriulionio, Lino Julijono Jankaus.

MIŠKO DIEVAI. Prano Gučaičio paveikslas "Dionisios".

Vis dėlto koks jūsų asmeninis motyvas buvo prisijungti prie grupės? Kokie sielų mainai vyksta?

Paprastas. Vienam daug sunkiau organizuoti parodas, o susibūrus dailininkams yra didesnės galimybės. Remiami tik atskiri asmenys, Dailininkų sąjunga nėra ta organizacija, kuri organizuotų parodas. Dabar esame plenere Neringoje, mus remia dujininkai, suteikė geras patalpas, mes jiems dovanojame paveikslų, jie kažkiek nuperka, ir jau yra kolekcija. Išleistas leidinys "Susitikimai". Nori ar nenori, jausti kolegų petį yra geras jausmas. Be abejonės, mūsų kūryba labai skiriasi, kiekvienas eina savo keliu. Rimtas dailininkas dovanoja naują matymą. Kai atsirado van Gogas, Matisas, didieji prancūzų klasikai atvėrė naujas pajautas. Lietuvoje iki Čiurlionio nebuvo tokio gilaus meno pasaulio. Dar vienas dalykas: kai kurie dailininkai nebeišsivaduoja iš įtakų, yra sezanistai, kaip antai A. Gudaitis, kurį suformavo ne Justino Vienožinskio mokykla, antspaudą uždėjo Sezano matymas. Sezanistų yra nuo Suomijos iki Bulgarijos. Rimtas dailininkas stengiasi pamatyti daugiau, nei eilinis žmogus, jis turi labai atidžiai žiūrėti ir mokytis iš gamtos, ir atrasti savo kampą, savo tapybinę, plastinę XXI amžiaus kalbą. Tai nėra taip paprasta, ir Lietuvoje dabar menas yra kaip pavasarį ištvinusi upė, kai nesuvaldysi tėkmės ir nesimato krantų. Yra labai daug seklumų.

Ką pavadintumėte sekluma?

Skolinius, kai sekamos parodos, matome daug darbų, kurie yra tiesiai iš žurnalo, ne iš gamtos. Nenoriu įžeisti, bet tai yra atrajojimas, atgaminimas. Kaip pedagogas jauniems žmonėms linkiu glaustis prie gamtos. Gamta yra ta didžioji mokytoja, iš jos imant galima atrasti ir savo balsą. Kai tiek informacijos, juo sunkiau dainuoti savo balsu. Tai yra paradoksas, to svetimo dainavimo kiek tik nori. Kaip estrados žvaigždutės dailininkai su palingavimais kartoja vienas kitą.

Vilnių vadinote savo lobynu ir metraščiu, sukūrėte pusantro tūkstančio sostinės paveikslų, kuriuose yra jau išnykusi architektūra, todėl darbai tapo ikonografine vertybe. Ar jau išsėmėte šį ciklą?

Taip, iš tikrųjų beveik visą išsėmiau. Jeigu kalbėtume rimtai, dabar mano tema yra Kristaus kančios istorija. Jau yra kelios dešimtys darbų, tai yra labai įpareigojanti tema - reikia būti labai drąsiam, kad prie jos prisiliestum, ji yra per visus amžius eksploatuota. Reikia rasti tai, kas dabar aktualu. Paskutinis darbas, kurį padariau, yra "Lozoriau, kelkis!", turiu galvoje - Lietuva, kelkis!

NAKTIS. Svajūno Armono drobė "Trumpiausia vasaros naktis".

Į savo paveikslus jūs įdedate daug prasmių, ne veltui juos vadina literatūriškais.

Pirmas dalykas - kam reikalingas menas? Ar tai yra tik žaidimas, ar tai yra iš tikrųjų gyvybės vanduo, tai, kas mums gyvybiškai reikalinga? Esu padaręs tokį vieną paveikslą, kuris vadinasi "Nešantis vandenį": Kristus yra ant kryžiaus ir jam nešamas vanduo. Dabartinis ypatingas menininko vaidmuo yra nešančiojo vandenį, o visa kita yra žaidimas. Svarbu, kiek menininkas padeda mūsų kasdienybei, mūsų tautai. Žiūrėkit, kai mes klausome Bachą ar Mocartą, šitiek amžių juos grojo, ir daugelis žmonių vis iš naujo išgyvena tą muziką, ji padeda gyventi. Tai jeigu mūsų kartos menas nors truputį prisidės prie šito, ir bus priimtas žmonių - tada valio, mes tada atliksim savo vaidmenį.

Kokią reikšmę teikiate spalvai? Poetas Henrikas Radauskas sakė, kad net genijus baltu ant balto tapyti negali, o jūs štai tapote.

Vienas dalykas, aš daug kartų naudojau baltą - BŪTIES spalvą. O mėlyna spalva yra ramybė, sukūriau didžiulį ciklą "Žvaigždynai", juos atrado egiptiečiai ir graikai, kurie, žiūrėdami į dangų, kūrė mitus ir labai gražias istorijas. Man įdomu atkurti tuos mitus per spalvą, siužetas tarytum lieka antroje vietoje, pati spalva jau tave ramina. Nėra paprasta išgauti tą mėlynumą - sudėtingą, ne banalų, tai meistrystės dalykas.

Jūsų paveikslų spalvas žinovai vadina erdvės, anapusinio pasaulio, šventenybės spalvomis. Kaip reikia išgauti tą sakralumą, spalvų vibracijas?

Žinote, aš bijau ką nors sakyti. Man didelį įspūdį paliko Jono Pauliaus II laiškas menininkams. Pasistengiau, kad tas laiškas būtų išverstas, atspausdintas "Kultūros baruose", jį pristatė kunigas V. Aliulis. Ten yra pasakyta: jeigu tau Dievas davė gabumą, tu jį panaudok žmogui, kad tai būtų ne vien tik tau. Paveikslas be abejonės gimsta per sunkų darbą, pastangas, kančią, aš manau, nereikia didžiuotis, kad tai aš padariau. Ne kartą esu citavęs ir dar kartą pacituosiu Liudą Truikį, jis sakydavo: "Ne aš padariau darbą" ir rodydavo į dangų. Mūsų pastangos gimstant paveikslui vainikuojasi tik tada, kai pajunti savyje aukštesniąją jėgą, o jeigu šito neturi, tavo pastangos veltui. Kad ateitų energija, reikia gyventi truputėlį kitaip, reikia asketizmo. Ne tai kad saugočiausi pagundų, nuopuolių ir nuodėmių, bet yra buitis ir būtis. Reikia per dieną rasti kelias valandas, kurios yra tavo, tam reikia vienatvės, susikaupimo, disciplinos. Paveikslas neatsiranda, jeigu žmogus gyvena palaidai, jeigu jo kūryba laikina. Visi didieji menininkai nepaprastai darbštūs, jų paveikslai gimsta per milžiniškas dvasines pastangas. Kristus medituoti ėjo į dykumą, ir kai kurie šventieji...

SMALIŽĖ. Jono Daniliausko darbas "Ledų mėgėja".

Kur jūsų dykuma?

Žinot, mano darbo diena visada prasideda nuo muzikos, jos daug klausausi. Yra kava, ne kasdien atlaidai švento Jono. Būna dienų, kai jauti energijos antplūdį, tada skubi, ir būna dienų, kurios nevaisingos. Reikia ruoštis, paveikslas yra auginamas, yra medžiaga, komponavimas, ir tas momentas - išėjo arba nepavyko. Tos elementarios tiesos yra ne tik mene, tai yra bet kurioje srityje. Žmogus atsikelia iš ryto ir gali kalnus nuversti.

Jaučiate pareigą rašyti dailės kritikos esė?

Atsivežiau čia straipsnį, kuris vadinasi "Istorinio paveikslo keliai ir kryžkeliai". Iš tikrųjų mes neturime dailės kritikų, išskiriant tik keletą žmonių. Daugiausiai to imasi diletantiškos mergelės, kurios ginčijasi, demonstruoja savo "aš", jos blogai žino meno istoriją. Taip jau išėjo, kad man teko rimtai studijuoti visas Europos nacionalines meno galerijas nuo Suomijos iki Sofijos, daug skaičiau, ir manau, kad truputėlį jaučiu tą panoramą, ir matau ne vien dailininko pastangas, bet mokyklas, persipynimus. Buvau Vilniaus plenerų organizatorius, į juos atvykdavo dešimtys dailininkų iš viso pasaulio: Mongolijos, Vengrijos, Rusijos, Prancūzijos. Ir tada tu pamatai, koks tas pasaulis, mokyklos, tendencijos, tai išlavina ir išlaisvina, ir tada gali kalbėti. Nelaikau savęs kritiku, greičiau - stebėtoju, bet būna momentų, kai negaliu tylėti.

Ką apie jus pikčiausia yra pasakę kritikai?

O! Kai yra daug neigimo, priimu jį kaip pripažinimą. Jeigu neigia, vadinasi, tu esi. Prisiminkime Čiurlionio neigimą, ir ne vien tarybiniais metais, Peterburge jis nebuvo priimtas. Įsivaizduokit, 1985 metais aš turėjau parodą Maskvoje, Tretjakovo galerijos filiale, buvo žmonių, ir man viešai sakė: "Kas per absurdas? Visiškai neturi talento." Lieka tik juoktis. Ir yra buvę gražių dalykų, kai ateina žmonės paspausti rankos, ir jau nebe tavo pavardė svarbi, o Lietuva, dažnai jausdavau jai atstovaujantis ir tai įpareigojo viską iš savęs išspausti. Parodyti, kad tu esi meistras, kad tu esi Lietuva. Tai buvo savo jėgos ir galimybių išbandymas. Tai kaip konkursas muzikantui.

Jus vadina tapybos reformuotoju. Kodėl?

Truputėlį pasigirsiu. Vienas iš pirmųjų panaudojau tą koliažo techniką, klijavau popierių, kartoną, foliją, pradėjau naudoti skulptūrinę formą, klijuodamas drobėse įvairias faktūras, liniją. Aš truputėlį praplėčiau orkestruotę. Mano paveiksluose yra ne vien tik technika su teptuku. Bet jeigu rimtai kalbėtume, XX amžiuje koliažą naudojo Pikaso, esu matęs 7 amžiaus gruzinų tapybą, kur taip pat naudotas koliažas, aukso reljefai, emalis. Mes mokomės iš praeities, kurią reikia vėl prikelti, suteikti naują turinį ir išraišką.

Jūsų darbai yra atpažįstami, ar tai blogai, ar gerai?

Aš turiu savo kalbėjimo būdą, ir viskas yra normalu. Nereikia pavardės drobės apačioje.

Ar jūsų tėvai buvo menininkai?

Aš esu vargonininko vaikas, užaugau ant šventoriaus, ryšiai su bažnyčia labai tamprūs. Aš galėjau būti muzikantas, mane daug mokė, kelerius metus vargoninkavau, bet paveikslas mane veikė ankstyvoje vaikystėje, ir pasirinkimas nekėlė abejonių. Buvo sunkūs metai dailės institute: dvi valandos piešimui, penkios - tapybai, keturios - teorijai ir dar vakarinis piešimas. Atlaikėme, ir manau, kad mano kurso draugai buvo kieti vyrai. Vėliau dirbau pedagoginį darbą ir Čiurlionio meno mokykloje, Dailės institute. Mano mokiniai - Svajūnas Armonas, Arvydas Pakalka. Gyvenimas nelepino, bet menas man buvo svarbiausias dalykas, mirtina liga.

Ar prilygintumėte menininką kunigui, ar jis yra misionierius?

Beveik taip. Manau, tikras menininkas turi ne tik sunkiai dirbti, cituoju Česlovą Milošą, kaip ir aš kilusį iš Kėdainių, man labai artimą: "Mano eilėraščiai - tai kova su nusiminimu. Labai dažnai jaučiuosi tarsi gročiau fleita prieš įtūžusią stichiją." Menininkas yra kovotojas už teisybę. Nepamirškime, jog Europa turi humanistines tradicijas: V, Hugo, R. Rolanas, Čechovas... Kai dabar žiūri į tą šokiravimo meną, kai šaukia "Aš!" neturėdamas net ko pasakyti, ir norisi, kad žmėnės atsigręžtų į praeitį, skaitytų klasikus. Mano gyvenimui daro įtaką gili išmintis, žmogaus kelio rodymas, aukštesnė sfera, tai, kas vertinga. Klasikai mus moko per savo patirtį ir žinojimą, bet nemoralizuoja.