"Alkofutbolas" - apie susigrąžintus gyvenimus

Šį rudenį tarptautiniame festivalyje "Nepatogus kinas" režisierius pristatė savo dokumentinį filmą "Alkofutbolas", kurį Klaipėdos žiūrovai galės pamatyti lapkričio 8 d. 15.30 val. "Kultūros fabrike".

K. Gudavičius sakė, kad užtruko filmo montavimo darbai, tačiau papasakotai universaliai istorijai metai nėra svarbiausi. Pasaulio benamių, tapusių tokiais dėl skurdo, karo, politinių perversmų, kalėjimo patirčių ir priklausomybės ligų, futbolo čempionatai keliasi iš žemyno į žemyną. Milijoninių biudžetų čempionatus remia socialinių programų fondai, garsūs futbolo klubai, verslininkai ir sportininkai, turėję priklausomybių problemą. Teisėjauja garsūs futbolo teisėjai, renginio metu budi medikai, kad suteiktų pagalbą ištiktiems abstinencijos. Turtingesnėse šalyse įsikuria olimpiniai kaimeliai, ir žmonės iš gatvės, patilčių patiria šoką, kai būna įkurdinti 4 žvaigždučių viešbučių su baseinais apartamentuose, gauna ne tik sportinę aprangą, bet ir baltus kostiumus.

"Į čempionatą žmonės gali vykti tik vieną kartą. Tačiau vėliau jie gali būti treneriais arba palaikančios komandos nariais, dalyvauja turnyrų aptarimuose, kartu su komanda eina atsiimti medalių. Po to, kai mūsų rinktinė grįžo iš Rio de Žaneiro, Lietuvoje buvo skleidžiama alternatyvi idėja, kaip galima gyventi blaiviai, nes priklausomybės ligos - visam gyvenimui, gali atkristi išgėręs pieno stiklinę su lašu alkoholio. Ir Lietuvoje jau įvyko 4 tokio pobūdžio futbolo čempionatai, žaidė 10 komandų", - sakė K. Gudavičius.

Jis pabrėžė, kad alkoholikai yra ne tik tie, kurie kuičiasi konteineriuose, bet įvairių sluoksnių žmonės, ir turtingieji, kurie skiriasi tik tuo, kad geria ne odekoloną. Lietuvoje sunku surasti čempionatų rėmėjų, nes trūksta supratimo: kai anoniminio klubo nariai pasako nebegeriantys 5-20 metų, jiems atsakoma: "Tai ir puiku, jūs gi jau pasveikote." Tad tautiečių iniciatyvas remia tie priklausomybę turintys žmonės, kuriems pavyko susitvarkyti gyvenimus.

"Pusmetį prieš išvykstant į Braziliją, aš bendravau su grįžtančiais į normalų gyvenimą "Fenikso" klubo nariais, mes kartu vykome į čempionatą Lenkijoje. Reikėjo pažinti vieniems kitus, įgyti pasitikėjimą, suartėti. Man buvo svarbu ne tiek pats čempionatas, sporto azartas, kiek nuoširdūs žmonių jausmai, išgyvenimai, prisikėlimai ir nuopuoliai", - sakė režisierius.

Filmo trukmė - 40 minučių, tačiau, anot kūrėjų, nebuvo būtina kurti serialą. Pagrindinė žinia juk telpa. Tai - komandos sėkmė (buvo patekę į čempionato finalą), ir nesėkmės, gyvas nervas ir pagundos besikeliančiam iš balos, nes nėra stebuklingos piliulės, kurią prarijęs išgysi. Taip ir vingiuoja siužetas, atskleidžiant charakterius per futbolo žaidimą, primenant sukrėtimus ir tai, kuo nusivylęs ir žlugęs žmogus gali save užkurti. Tačiau visi tie patyrimai pateikiami su lengvu humoru, be didaktikos, pasitelkiant vaidybinio filmo principus, kurie padeda įsitraukti į dokumentiką.

Operatorius Vilius Mačiulskis filmavo su 16 milimetrų kino juosta, kas dabar jau yra egzotika, videokameromis, kurias įduodavo ir žaidėjams.