2014 metų gruodžio 5 dieną, 17 val., Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje įvyko parodos „Aliutė” atidarymas. Tai pirmoji paroda Lietuvoje, išsamiai pristatanti lietuvių, vokiečių kilmės Aliutės Mečys (1943 – 2013) asmenybę ir kūrybą. Dvejose galerijos salėse eksponuojama dalis 1978 – 2004 metais sukurtų tapybos darbų, piešinių, scenografijos eskizų, spektaklių plakatų. Taip pat pristatomi ir asmeniniai dailininkės daiktai (suknelė, paltas, batai, kėdė), išlikę archyviniai dokumentai (Hamburgo lietuvių bendruomenės spaudiniai, kvietimai į renginius, laiškai, fotografijos).
Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus bendradarbiavimas su Vokietijos fondu „Dailininkų palikimų forumas” suteikė galimybę lietuviams artimiau susipažinti iki šiol menkai girdėta ir tyrinėta pokario menininkės kūryba. Tiesa, 2013 metais Kauno galerija „Aukso pjūvis” Vilniaus meno mugėje pristatė kuklią tapytojos daiktų instaliaciją, tačiau didesnio lankytojų susidomėjimo ir spaudos atgarsių šis kūrybinis užmojis taip ir nesulaukė. Galbūt simboliška, tačiau tik po Aliutės Mečys mirties (2013 m.) buvo žengtas tvirtesnis žingsnis menininkės kūrybinio palikimo tyrinėjimų link. Paroda “Aliutė” – atveria žiūrovui lietuvių kilmės, Vokietijos menininkės kūrybos pasaulį ir kviečia kartu pakeliauti po tamsiausias žmogaus pasąmonės kerteles.
Iš dailininkės gyvenimo...
Norint geriau suprasti Aliutės Mečys kūrybą bei pasaulėjautą verta apžvelgti menininkės biografiją. Dailininkė užaugo Vokietijoje, Antrojo pasaulinio karo ir pokario atmosferoje. Autoritariška aplinka, patriarchalinė šeima, griežtas auklėjimas, tėvų – Vokietijos užsieniečių statusas skatino jaunos merginos vienišumą, melancholiją, atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio. Jautri, lyriška menininkės prigimtis atvedė ją į Miuncheno dailės akademiją. Po ketverius metus trukusių studijų dailininkė toliau tęsė kūrybinį kelią – dirbo scenografe, kostiumų dailininke įvairiuose teatruose bei televizijoje. Žymiausias darbas teatre – kartu su ilgamečiu draugu, kompozitoriumi György‘o Ligeti (1923 – 2006), sukurta opera „Le Grand Macabre“ (1974 – 1977). (Beje, šios operos plakatas eksponuojamas parodoje „Aliutė“). 1979 metais dailininkė netikėtai nutraukė sėkmingos scenografės karjerą ir visiškai pasinėrė į tapybą. Nors Aliutė Mečys gimė, augo ir gyveno Vokietijoje, tai jai nesutrukdė domėtis ir puoselėti savo lietuvišką tautinę tapatybę. Būdama vos dvidešimties metų menininkė užmezgė ryšius su Hamburgo lietuvių bendruomene, o kūrinius pasirašydavo sulietuvinta pavarde – Mečys. Deja, pačiai dailininkei neteko apsilankyti Lietuvoje, kita vertus, Kauną pasiekę menininkės kūriniai tarsi išpildė ilgai puoselėtą Aliutės Mečys troškimą.
Prancūziškas pavydas
Menas, paženklintas kasdienybės
Menininkės gyvenimo istorija yra išties reikšminga siekiant suprasti ir įvertinti jos kūrybą. Autobiografiškumas – bene esminis dailininkės kūrinių bruožas. Atsižvelgdami į Aliutės Mečys jaunystės patirtis, galime geriau suvokti, kodėl paveiksluose vyrauja slogi, nejauki, atšiauri, dramatiška nuotaika, o figūrų siluetai – keisti, deformuoti, svetimi. Menininkė savo kūryboje buvo linkusi analizuoti, vertinti, tyrinėti savo kaip moters tapatybę. Aliutė Mečys sau pati buvo vienas svarbiausių tapybos objektų, vienas įdomiausių bei labiausiai intriguojančių personažų. Kūryba dailininkei buvo tarsi savęs pažinimo, supratimo būdas, o taip pat ir unikali terapijos priemonė, leidžianti nukenksminti atšiaurią realybę, galimybė skaudžius išgyvenimus išlieti drobėje ir nusimesti sunkią žmogiškų santykių naštą. Pasak dailės istorikės ir kritikės Rasos Žukienės, Aliutės Mečys kūryboje esti kūrinių, tiesiogiai susijusių su dailininkės išgyvenimais. Kaip antai, paveiksle „Tave mylintys tėvai“ (1985) vaizduojamos susvetimėjusios, deformuotos, šaltumą ir atsiribojimą skleidžiančios figūros, nė kiek neprimenančios mylinčių, globojančių tėvų. „Vaikystės žaidimuose“ (1986) užfiksuota vaiką gniuždanti, ir traumuojanti karo patirtis, baimės, nerimo, pesimizmo įspaudas lydintis žmogų visą gyvenimą. Ir nors Aliutė Mečys tiesiogiai nepatyrė Antrojo pasaulinio karo baisumų, tačiau meniniai sprendimai, kūrinių tematika liudija, jog dailininkė buvo paveikta karo nuotaikų ir praradimų. Menininkės kūrybos autobiografiškumą patvirtina ir tai, jog daugelyje Aliutės Mečys kūrinių dominuoja mylimojo kompozitoriaus György‘o Ligeti figūra, neretai įgaunanti embriono ar vyro globėjo pavidalą. Tai rodo, jog įkvėpimo kūrybai menininkė sėmėsi iš artimos aplinkos, santykių su žmonėmis, subjektyvių išgyvenimų.
Realybė priverčianti užsimerkti
Aliutės Mečys kūryba priskiriama XX a. II pusės modernizmui, o tiksliau, pasak prof. Rasos Žukienės, 7 – 9 dešimtmečio Vokietijos ir Austrijos akcionistų, performansų, fotografijų kūrėjų vystytam ribinių temų ratui. Dailininkės kūriniuose vystytos egzistencialistinio turinio kupinos apokaliptinės temos – karas, senatvė, mirtis, pasaulio, žmogaus kūno irimas. Egzistencinę krizę, pasaulio ir žmogaus dvasinį nuosmukį paveiksluose įkūnija susenę, sunykę, raukšlėti, deformuoti ir skylėti žmonių kūnai. Viena pagrindinių menininkės kūrybos temų – moteris. Tiesa, jos perteikiamos neidealizuotai, neretai atstumiančios išvaizdos – susiraukšlėjusios, senos, stambios, paženklintos sunkaus gyvenimo, dvasinių kančių, egzistencinių dramų. Žmogaus kūnas Aliutės Mečys kūryboje traktuojamas kaip praradęs savo tikrąją tapatybę, priešingai, keistas, išsigimęs, provokuojantis, belytis, hermafroditiškas. Parodoje „Aliutė“ žiūrovą glumina ir kompromituoja įvairūs, dramatiški mirties įvaizdžiai – kūnų puvimas, karstai, numirėliai, griuvėsiai ar skeletai. Itin tikroviškai pavaizduota nematoma, neapčiuopiama, bet egzistuojanti realybės pusė. Kaip ir daugelis pokario menininkų, Aliutė Mečys kūrybos pagalba reflektuoja pasaulio, visuomenės reiškinius, ribinius, dramatiškus žmogaus išgyvenimus, patirtis.
Autoportretas su mano meile
Kūryba, verta psichoanalizės
Simbolinė, alegorinė dailininkės kūryba yra dėmesio vertas psichoanalizės tyrimų objektas. Psichoanalitinis metodas menotyroje padeda ištirti meno kūrinio prasmes, iššifruoti naudojamus simbolius, alegorijas, atskleidžia menininko biografijos įtaką kūrybiniams sprendimams. Pasak Froido, psichoanalizės tėvo, menininkas naudoja sublimaciją – pasąmoninių troškimų realizavimą kitoje sferoje. Būtent sublimacija padeda menininkui atverti, išlieti ir visuomenei priimtinu būdu pristatyti savo slaptus troškimus, vidines dramas ar nusivylimus. Aliutės Mečys kūryboje galime įžvelgti pasąmonės veržimąsį išorėn įvairiais magiškais, siurealistiškais, hiperrealistiškais pavidalais. Dailininkės kūryba paženklinta skaudžių vidinių išgyvenimų, susidūrimo su atšiauria, svetima aplinka. Absurdiški, siurealistiški, makabriški įvaizdžiai menininkės pasirenkami ne atsitiktinai, o siekiant perteikti tamsiąją ir nejaukią gyvenimo pusę, žmogų, supančią aplinką, kurios jis dažnai nė neįtaria esant. Tiesa, pačiai Aliutei Mečys jos kuriami personažai nėra svetimi, priešingai, artimi ir regimi kasdienybėje. Kita vertus, parodos lankytojai gali pasijusti išties nejaukiai žvelgdami į perdėm atvirus ir kompromituojančius kūrinius.
Inovatyvumo ir tradicijos dermė
Itin savitas ir išskirtinis yra Aliutės Mečys kūrybos būdas. Parodoje „Aliutė“ eksponuojami tapybos darbų eskizai, piešiniai mena architekto ar inžinieriaus brėžinius, kuriuose itin preciziškai suplanuota net menkiausia detalė. Sėkminga teatro scenografės patirtis lėmė, jog dailininkė piešiniuose pasitelkdavo griežtą kompoziciją, tikslių mastelių ir proporcijų formas, figūras. Kūrybiniame darbo procese Aliutė Mečys meistriškai sujungė inovatyvumą ir tradiciją, ekspresiją, laisvą, drąsų potėpį ir proporcingas, simetriškas, daugiaplanes kompozicijas, itin realistiškai nutapytus kūrinių fragmentus, kone nugludintus figūrų paviršius. Nors menininkė nebuvo linkusi savo kūrybos priskirti siurrealizmui, tačiau žvelgiant į lietuvių, vokiečių kilmės dailininkės darbus galime pastebėti keletą XX a. III – V dešimt. meninio judėjimo bruožų: ištysusios, deformuotos figūros, fantastiniai, iracionalūs vaizdai, realistiška tapymo maniera, pasąmonės vaizdinių fiksavimas. Žvelgdami į parodoje „Aliutė“ eksponuojamus tapybos darbus pastebėsime, jog menininkė neretai pasitelkdavo mišrią atlikimo techniką – smulkmenišką, kruopščią, realistišką tapybą, persipynusią su ekspresyviais pieštuko štrichais. Tapybos kūrinių koloritas balansuoja tarp ryškių, kontrastingų spalvų („Prancūziškas pavydas“) ir švelnių, prislopintų, melancholija dvelkiančių žemės spalvų („Autoportretas su mano meile“, „Mama“). Aliutės Mečys kūryba sudėtinga, ją suprasti reikalingos pastangos, refleksija, dėmesys menininkės biografiniams faktams, gyvenimo patirtims.
Dailininkės kūriniai – autentiškas, tikroviškas vidinių dramų ir pasaulio, visuomenės reiškinių atspindys, slapčiausių žmogaus troškimų, baimių, nerimo, kaltės, asmenybės dvilypumo ir prieštaringumo vizualizavimas. Tiesa, menininkės kūryba yra sudėtinga, kaip ir pati asmenybė, vis dėlto verta dėmesio. Visi norintys bent trumpam patirti tai, ką išgyveno menininkė Aliutė Mečys, kviečiami aplankyti parodą „Aliutė“ iki 2015 metų vasario 8 dienos Mykolo Žilinsko dailės galerijoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą