Aidas Giniotis:

Keistuolių teatro aktoriaus, režisieriaus bei kompozitoriaus Aido Giniočio Klaipėdos dramos teatre režisuotus spektaklius "Mykolas Žvejas", "Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras" ("Ožys")" publika pripažino topais. Į populiarių scenos kūrinių sąrašą įtrauktas jo režisuotas spektaklis "Tautkruša". A. Giniotis buvo naujausios premjeros - Grajausko "Rezervato" pastatymo meno vadovas.

Kuo jus traukia Klaipėdos dramos teatras?

Jis gerai laikosi. Gal todėl, kad šalia nėra trijų keturių kitų dramos teatrų - kaip Vilniuje. Ilgus metus tai buvo Povilo Gaidžio teatras, tad šiandien jis turi savo kryptį ir braižą. Dabar daugybėje teatrų įsivyravo pseodoprofesionalumas. Ten aktoriai "atidirba" savo vaidmenį ir eina į televiziją ar dar kur nors, kur daugiau moka. Didžiausias Klaipėdos teatro pranašumas yra tas, kad aktoriai dar moka kurti scenoje. Dirbti su tokiais aktoriais neatsisako net režisieriai žvaigždės. Turiu omenyje O. Koršunovą.

Idealus aktorius. Koks jis?

Aktorius - kūrėjas, asmenybė.

Ambicinga asmenybė?

Dažnas aktorius yra ambicingas, tačiau ambicijos problema tamta tada, kai tas aktorius dar ir kvailas. Protingas ir ambicingas - nieko baisaus. Tokiu atveju turi pasitempti režisierius.

Aš esu prieš tokį teatrą, kuriame aktorius - funkcijos atlikėjas. Mano įsitikinimu, teatre dramaturgas, scenografas, kompozitorius, aktorius ir režisierius yra tolygūs veikėjai. Kai yra ši darna, su trupe malonu dirbti. Ir žiūrovas, stebėdamas spektaklį, tą malonumą taip pat jaučia.

Kokie sunkumai kyla aktoriui įbridus į režisūros vandenis?

Kiekvienam - skirtingi. Kai kas sako, kad jeigu artistas gautų pakankamai įdomių vaidmenų, jis nepradėtų režisuoti. Aš su tuo nesutinku. Negalėčiau pasakyti, kad esu neprisivaidinęs ar neprisirežisavęs. Aktoriaus ir režisieriaus specialybės labai skirtingos. Niekada netroškau būti režisieriumi. Niekada neplanavau ir tapti garsiu artistu. Režisūra natūraliai atėjo į mano gyvenimą - kaip dar vienas kūrybos etapas.

Tiesa, šiuo metu vaidinu daugiausia savo statomuose spektakliuose. Netenku malonumo pasimaudyti aktorystėje dirbdamas su kitais režisieriais, nes nuolat dalyvauju kūrybiniuose mainuose. Štai A. Latėnas atėjo į Keistuolių teatrą, tačiau aš nevaidinau jo spektaklyje, nes tuo tarpu režisavau Jaunimo teatre.

Apskritai šie metai man velnioniški režisūros darbų atžvilgiu. Per pusę metų - keturios premjeros. Manau, kad jau reikia pristabdyti šį arkliuką. Tada gal mesiuos į aktoriaus ieškojimus.

Kada paskutinį kartą buvote teatre kaip žiūrovas?

Visai neseniai buvau kaip žiūrovas Keistuolių teatre. Žiūrėjau A. Latėno pastatytą spektaklį "Škac, mirtie, visados škac". Man buvo labai malonu stebėti vaidinančius kolegas visai kitokio stiliaus, kito režisieriaus spektaklyje.

Čia visų teatralų bėda - per savo darbus nematome kolegų kūrybos. Lietuvoje nėra tokio teatrų festivalio, kad vienon vieton suvažiuotų visi šalies teatralai, rodytų spektaklius, vakarais bendrautų.

Esate vienas iš "Keistuolių teatro" steigėjų. Kokį etapą dabar išgyvena šis teatras?

Sudėtingą, keistą ir labai reikalingą etapą. Programą minimum, kurią mes buvome užsibrėžę, kai buvome studentai, įgyvendinome. Turime savo teatrą, savo trupę, pilnas sales žiūrovų ir savą gerbėjų ratą.

Keistuolių teatras - pirmas privatus teatras Lietuvoje, išgyveno neremiamas valstybės penkiolika metų. Pastaruoju metu teatras gyvavo iš projektinių pinigų. Tik dabar Kultūros ministerija pasiryžo paremti mus, taip sakant, tapti viena iš dvasinių Keistuolių teatro laimintojų. Mums tai labai svarbu ir brangu, bet mes dabar turime galvoti apie ateitį.

Dabar Keistuolių teatre yra keturiolika aktorių. Keturi steigėjai - aš, Andrius Kaniava, Darius Auželis ir Ilona Balsytė - ir dešimt aktorių iš pirmojo "keistuoliams" surinkto aktorių-filologų kurso Vilniaus universitete.

Šiuo metu Keistuolių teatras rengia dar vieną aktorių laidą Lietuvos muzikos akademijoje. Dabar jau trečiakursiams vadovauju aš ir aktorius prof. Vladas Bagdonas. Tikimės, jog mūsų studentams atėjus į teatrą jis keisis, transformuosis. Stengsimės eiti ne vien tik jau išmintais keliais. Neketiname mesti kelio dėl takelio, tačiau nenorime tapti nuobodūs sau ir kitiems.

Kokio skonio jums pedagogo duona?

Aš visada užjaučiu pedagogus, nes jų darbas man primena vėjo ganymą laukuose. Pedagogo profesija sunki ir blogai mokama, darbo rezultato reikia laukti ilgai ir kantriai. Tačiau šiandien kūrybinis darbas su studentais man labai brangus. Atvirai galiu pasakyti, kad šiandien aš laimingiausias kaip pedagogas.

Ko trūksta iki pilnos laimės teatre?

Galbūt po pusmečio ar metų aš būsiu laimingiausias aktorius, režisierius ar bardas. Aš nežinau, ką veiksiu rytoj. Bangavimas teatre vyksta nuolatos, ir tai gerai. Veiklos keitimas gelbėja nuo stagnacijos. Manau, tai vienas iš Keistuolių teatro sėkmės garantų. Kai mums nusibosta vaidinti vaikams, pajuntame, kad tai tampa tik darbu, prarandame nuoširdumą - vaidiname suaugusiesiems, metamės į šou, televiziją arba užsidarome studijoje ir įrašinėjame akustinį albumą.

Keistuoliškumas kaip gyvenimo būdas. Kas tai?

Viena iš keistuoliškų savybių - jautrumas darbui, kurį darai. Jautrumu mes visada išsiskyrėme iš kitų, dėl jautrumo išgyvename konfliktus, tačiau tikime: kol esame jautrūs - viskas bus gerai, nes abejingumas yra mirtis.

Jurga PETRONYTĖ