Adventas sugrįžta į klaipėdiečių namus

Prie žvakių

Pasak etnografės, tradicinis advento vainikas Klaipėdos krašte pintas iš jaunų eglių šakelių.

VAKAROJIMAI. Evangelikams liuteronams buvo labiau įprasta, kad kunigas per adventą šventes daugiau melstųsi žmonių namuose ir kapinėse, nei bažnyčiose.

"Jeigu vainiko pagrindas buvo susukamas iš svyruoklio beržo šakų, tai eglišakių į jį tiesiog prismaigstydavo, o jeigu pagrindą atstojo viena stambesnė vytelė, eglišakius apipindavo aplinkui storesniu lininiu siūlu. Vainiką padėdavo viduryje staltiese uždengto stalo arba kabino palubėje, kambario viduryje. Puošė adventinėm žvakėm, kurias klaipėdiškiai, kaip ir vokiečiai, rinkosi raudonas", - sakė A. Kavaliauskienė.

Pasak žinovės, į tradicinį Klaipėdos krašto advento vainiką žvakės nebuvo statomos visos kartu. Pirmąjį advento sekmadienį - "Pirmąjį adventą", padarę duobutę, žmonės įstatydavo ir uždegdavo vieną žvakutę. Degino ją tik sekmadienį. Kartu pasimelsdavo, giedojo Kalėdų giesmes.

Sudegus pirmai advento vainiko žvakei, įstatydavo ir uždegdavo antrąją, kitą sekmadienį - trečiąją. Kai įstatydavo ir degino ketvirtąją, žinojo, kad atėjo laikas ruoštis Kalėdoms.

"Vainiko puošmenos buvo santūrios: sudžiovintos gyvos arba iš balto popieriaus padarytos gėlės, skujelės (pušies arba eglės kankorėžiai), samanėlės. Vėlyvesne tradicija tapo ant laukujų durų užkabinti nedidelį vainikėlį iš pušies šakelių. Toks advento vainikėlis buvo puošiamas raudonu kaspinu ir varpeliu. Kūčių vakarą advento vainikus sudegindavo ir įžiebdavo žvakutes ant eglutės", - priminė specialistė.

Šventas vakaras

Kūčias klaipėdiškiai iškilmingai vadino "Šventu vakaru" arba "Kalėdų vakaru". Šventinei vakarienei buvo kaičiama "kapija". Padengus stalą neapsieita be namuose keptų saldžių pyragų, sviesto. Ruoštas ypatingas karštas patiekalas iš kiaulienos, avienos ir žąsienos. Viskas buvo verdama viename puode. Vaikai kasmet sulaukdavo "kalėdaičio" - margos tūtos iš prieškalėdinio turgaus. Toje tūtoje būdavo saujelė sausainių, keletas saldainių, gabaliukas marcipano, dvi ar trys džiovintos figos, saujelė mažųjų, saujelė didžiųjų riešutų. O kartais net ir vienas apelsinas.

TIKRA. "Advento vainiko pynimas ir namų puošimas neatėjo iš filmų, tai yra ne vokiškos, o grynai Mažosios Lietuvos gyvenimo tradidija, kaip ir eglišakių vainikų pynimas kapams papuošti", - patikino etnografė Aušra Kavaliauskienė.

"Omamos, arba senelės, pareiga buvo paruošti Kalėdų dovanėles mažiesiems ir slapta padėti ant palangės iš lauko pusės. Plikių apylinkėse užaugęs Martynas Reinholdas Tydekas prisimena dovanų gavęs kišeninę lemputę ir dailų kišeninį peiliuką, kuris atrodęs kaip žuvelė", - pasakojo etnografė.

Kalėdų medis

Graži lietuvininkų tradicija yra pažymėti advento pradžią į vazą pamerkus pušies šakelę, o sulaukus Kūčių ir Kalėdų, pasimerkti eglės šakelę. Paprotį puošti eglutę klaipėdiškiai iš vokiečių perėmė palyginus neseniai. Pasak rašytojos Ievos Simonaitytės, XX a. pradžioje išdabintas "Kalėdų medis" tebebuvo nematytas ir negirdėtas dalykas.

"Na, ir pamačiau eglutę. Pirmą kartą. Ji blizgėjo ir švytravo visokiomis kulkikėmis, visokiais "angelų plaukais", ir net pačiais po šakas iškarstytais angelais. O be to, ji visa buvo "apsnigusi" vata. Žvakutės buvo priraišiotos su siūlais. Bet tai nė kiek nekenkė", - rašė šio krašto metraštininkė.

Meilę senoms tradicijoms išsakydama savo mėgstamo knygų personažo, - senosios Bertaitienės lūpomis, autobiografinės trilogijos pirmojoje knygoje "O buvo taip" rašytoja toliau rašė:

"O senoji Bertaitienė, pasirodo, be galo pasipiktino. Jai nepatiko nei eglutė, nei vokiškos giesmės. Eglutę ji pavadino balvonu, o vokiškąsias giesmes - traldomis, nebojant to, kad ten buvo ir Gott, ir Jėzus, ir Marija minimi."

Anot etnografės, savita lietuvininkų Kalėdų puošmena, leksikografo Aleksandro Kuršaičio pastebėjimu, buvo kambario palubėje kabantis sietynas, šventės proga atstojęs eglutę: jį prismaigstydavo pačių nusilietų lajaus arba vaško žvakelių, apipindavo eglių šakelėmis ir šlamučiais.

Vėliau, pamėgus puošti eglutę, ne visi išgalėjo nusipirti naujoviškų "angelų plaukų", puikių "apmuilavotų" - nudažytų stiklinių "kulkų". Vaikų džiaugsmui eglutę puošė saldainiais ir figūriniais sausainiais, kuriuos pačios šeimininkės mokėjo išsikepti.