A. Lebeliūnas: "Šis laikas turi savo "Įnamį"

Klaipėdos dramos teatras sausio 30-ąją 18 val. Žvejų rūmuose žiūrovams pristatys naujausiąją premjerą - spektaklį pagal Ivano Turgenevo pjesę "Įnamis". Pasak spektaklio režisieriaus Arvydo Lebeliūno, šis rusų klasiko kūrinys šiandien ypač aktualus, nes jis - apie nereikalingus žmones, apie
žmones, gyvenančius iliuzijų pasaulyje ir kovojančius už išlikimą.

Spektaklio pavadinimas labai tinka pačiam Klaipėdos dramos teatrui, dabar gyvenančiam be namų, apibūdinti. Ar todėl pasiūlėte šią pjesę?

Šitą pjesę siūliau ne vienam Lietuvos teatrui, tačiau tik Klaipėdos dramos teatras ją priėmė. Nežinau, gal kiti teatrai nesuprato jos aktualumo, gal jiems pasirodė šis kūrinys per rimtas. Gal, jų manymu, dabar Lietuvos žiūrovas teatre ieško tik pramogos ir norint išlikti - reikia kurti "kasinius" spektaklius.

Labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos dramos teatre būtent šiuo metu atsiranda klasikinė dramaturgija. Tai yra didelis įvykis, didelė drąsa. Aš tikiu, kad šis spektaklis bus populiarus. Manau, kad jis atitinka absoliučiai visus šiandieninio žiūrovo lūkesčius, nes jame yra visko - komedijos, dramos, detektyvo, meilės, intrigų... "Įnamis" - labai paradoksali pjesė. Labai įdomu, kad jos finalas labai neaiškus, jį nuspręsti paliekama žiūrovui "pagal jo sugedimo laipsnį".

Kuo jums aktuali ši pjesė?

Pati pjesės tema apie nereikalingus žmones šiuo metu yra labai aktuali. Žmogus tapo labai pigiai perkamas ir parduodamas. Kaip išlikti žmogumi tokioje situacijoje?

Pjesės žanras - komedija. Kaip žinote, visos Antono Čechovo didžiosios pjesės taip pat yra komedijos. Ir tai suprantama, nes šių pjesių veikėjai gyvena iliuzijų pasaulyje. Jeigu žmonės gyventų realiame pasaulyje - jie būtų daug laimingesni.

Šiandien mes taip pat gyvename komiškoje situacijoje. Kas yra krizė? Tai ekonominė krizė, tačiau ji neturi nieko bendro su žmogaus išlikimu, su jo dvasia. Jeigu mes visi pradėsime "krizenti", pulsime į paniką, pridarysime daugiau žalos visuomenei nei keleri metai ekonominio nuosmūkio.

Vis dėlto ekonominė krizė tiesiogiai palietė ir menininkus. O jie į viską reaguoja daug jautriau. Kokios buvo aktorių nuotaikos repeticijų metu?

Aš labai myliu Klaipėdos dramos teatro aktorius. Tai - kolektyvas, kuriame aš dar jaučiu gyvybę, tikrą profesionalumą. Aišku, jie dabar nesusirenka ir aš matau labai didelę tragediją, baimę dėl ateities. Pastatas yra niekas. Tačiau jeigu sugrius šis kolektyvas, jeigu žlugs tikėjimas... Jo neatstatysi taip lengvai kaip pastato. Užauginti jaunus aktorius reikia dešimtmečių.

Taigi esu labai dėkingas šiam kolektyvui, kuris su manimi dirba, ir teatro vadovui, kuris leido režisuoti klasiką. Man atrodo, kad Klaipėdos dramos teatrui dabar labai reikalinga rimta dramaturgija, kuri labai padeda palaikyti dvasinį aktorių lygį, jų profesionalumą.

Iš tiesų labai daug kalbame su aktoriais apie tai, kas vyksta šiuo metu, kas įvyko, kad nereikia bijoti, nereikia pasiduoti krizei. Ir jie dirbo labai rimtai, labai susikaupę ir su dideliu entuziazmu.

Įdomu, kad I. Turgenevo "Įnamį" režisuojate antrą kartą. Kodėl?

Pirmą kartą šią pjesę režisavau Kanadoje, Vankuveryje, 2003 metais. Tai buvo labai įdomus darbas. Man buvo didelis iššūkis. Pirmiausia todėl, kad dirbau su anglakalbiais aktoriais. Trupė nebuvo nuolatinė, o surenkama konkrečiam spektakliui. Tada šią Turgenevo pjesę jie pasirinko patys, nes tuo metu ji su didžiuliu pasisekimu buvo rodoma Niujorke, viename iš Brodvėjaus teatrų.

Vėl ėmiausi šios pjesės, nes dabartinis laikas Lietuvoje turi savo "Įnamį". Beje, ne pirmą kartą sugrįžtu prie tos pačios pjesės. Esu surežisavęs tris Jean Genet pjesės "Tarnaitės" variantus. Vienas variantas buvo labai seniai, kai aš pats studijavau, kitas - Kanadoje, trečias - nepriklausomas teatrinis projektas Kauno menininkų namuose. Šią pjesę autorius parašė vyrams. Aš pirmą variantą pastačiau su trimis merginomis, antrą - su dviem merginomis ir vienu vyru, trečią variantą - su vaikinais. Turiu dar ir ketvirtą variantą, kuris, manau, būtų pats įdomiausias.

Pjesė yra tik sąlyga, galimybė ką nors atrasti, žaisti, sulaužyti tai, ką kažkas jau buvo padaręs, ką pats jau buvai padaręs. Tabu laužymas teatre suteikia labai daug džiaugsmo.

Kuo skiriasi kanadietiškas ir klaipėdietiškas "Įnamio" variantai?

"Įnamis" Klaipėdos dramos teatre bus absoliučiai kitoks nei buvo Kanadoje, nes ir aš pats keičiuosi, mano patirtis šiandien - kitokia, vaidins kiti žmonės kitomis aplinkybėmis.

Kanadoje man buvo labai sunku suprasti žmonių mentalitetą. Juolab, kad ten išlikusi britiška kultūra, visai kitoks humoras. Žiūrovai ten pripratę prie natūralizmo scenoje ir nesupranta simbolių kalbos, kas Lietuvos teatre yra didelis turtas. Ir mūsų žiūrovui nereikia aiškinti, kad apverstas veidrodis gali būti stalas. Kanadoje žiūrovai to nesupras. Jiems stalas turi būti tikras, apkrautas valgiais.

Pristatykite spektaklio kūrybinę grupę.

Vaidins skirtingų kartų aktoriai. Tikiu ir reikalausiu, kad į spektaklį įsijungtų ir Vytautas Paukštė bei Valentina Leonavičiūtė, kurie dėl asmeninių problemų kol kas pastatyme nedalyvauja. Per premjerą pagrindinį vaidmenį vietoje V. Paukštės vaidins Rimantas Pelakauskas. Nedidelį, bet labai svarbų nianios (auklės) vaidmenį šiuo metu kuria Jūratė Jankauskaitė. Vėliau, pakilusi po ligos, ją dubliuos V. Leonavičiūtė.

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau į Klaipėdos dramos teatrą sugrįžo Darius Meškauskas. Po "Hamleto" jis pilnas kūrybinės energijos, idėjų. Šiame spektaklyje jis kuria labai įdomų vaidmenį. Labai malonu dirbti su aktoriumi Igoriu Reklaičiu, kurį pats atradau, statydamas spektaklį "Viskas apie vyrus". Vaidina keletas jaunų aktorių.

Stengiamės sukurti labai gyvą spektaklį, kiekvieną personažą pagvildenti daugiau, "išlukštenti", nes Turgenevo pjesėje yra labai daug neišrašytų dalykų. Kai kurie personažai pasirodo pjesės pradžioje, o paskui jie pamirštami. Taigi daug dirbome ne tik su pagrindiniais pjesės veikėjais, bet ir nepagrindinius vaidmenis kuriančiais aktoriais.

Dabar teatras daugiausiai gastroliuoja. Kaip veikia jūsų darbą tai, jog nežinote, kokioje scenoje spektaklis bus rodomas?

Žiauriai. Labai norėtųsi, kad šis spektaklis būtų vaidinamas Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje, nes tai - kamerinis spektaklis. Deja premjera vyks Žvejų rūmų salėje, kurioje nėra teatrinės erdvės. Tai labai sunkus išbandymas jauniems aktoriams, kurių psichofizika dar nėra harmoninga ir jiems sunku atsiverti prieš didelę auditoriją.

Tai, jog spektaklis nuolat bus vežiojamas iškėlė papildomų sąlygų ir dekoracijoms. Gintautas Sodeika kūrė mobilias, nedideles ir simbolines spektaklio dekoracijas. Jauna, ką tik Vilniaus dailės akademiją baigusi, dailininkė Tatjana Semionova sukūrė labai įdomius kostiumus. Muziką spektakliui kūrė Saulius Šiaučiulis. Bendradarbiaujame su S. Šiaučiuliu jau trečiame spektaklyje. Labai žaviuosi juo, kaip atlikėju ir kompozitoriumi. Jis labai jautriai pagauna spektaklio nuotaiką, idėją. "Įnamiui" jis sukūrė tokias gražias melodijas, kad būtų galima išleisti spektaklio garso takelio įrašą.

Kokie jūsų tolesni kūrybiniai planai?

Teatre man kartais tenka užbaiginėti kitų režisierių paliktus darbus. Po "Įnamio" premjeros sutikau Kaune pabaigti pjesės "Žvaigždžių berniukas" pastatymą, kurį pametė nebaigęs vienas gruzinų režisierius.

Labai noriu sugrįžti į kiną. Esu surežisavęs jau tikrai gana daug spektaklių ir visi jie - aktoriniai. Man atrodo, kad per tą laiką pradėjau atrasti žmogaus grožį, kuris išsiskleidžia, kai žmogus atsiveria. Kinas tą grožį maksimaliai priartina. Turiu idėjų trumpo ir ilgo metražo filmams. Žinoma, norint kurti kiną iškyla pinigų problema. Gal ne taip greitai surinksiu komandą ir gausiu finansavimą, tačiau yra toks reiškinys, kaip nepriklausomas kinas. Manau, kad ir su mažu biudžetu, paprasčiausia kamera, garso įranga ir bendraminčių komanda galima padaryti labai daug.

Jurga PETRONYTĖ