"Stebuklas" pasakos apie 1992-ųjų Lietuvą

1992 m. situacija Lietuvoje nepavydėtina. Iškovotos nepriklausomybės euforiją temdo nedarbas, bankrutuojančių bankų aferos, mafija. Laukiama, kada viskas pasibaigs, kada gi pagaliau gyvenimas Lietuvoje primins Švediją, o ne Biednius.

Būtent Biedniuose, tipiškame to meto Lietuvos kaime, vyksta filmo "Stebuklas" veiksmas. Vietinės kiaulių fermos vedėja Irena - stipri moteris. Ji stengiasi išlaikyti orumą, šeimą ir kolūkį, kuris, žlugus planinei ekonomikai, pasiklydo naujoje kapitalistinėje realybėje. Žmonės negauna algų, Irena nesulaukia palaikymo nei iš komercinio banko, nei iš vietinių. Atrodo, kad jai padėti gali tik stebuklas. Ir jis įvyksta. Raudonu kadilaku į kaimą atvažiuoja Amerikos lietuvis Bernardas. Jis pažada investuoti ir išgelbėti fermą nuo bankroto. Ilgai laukta geresnė rytdiena čia pat. Kentėti liko nedaug. Bet ar tikrai?

Pasaulinė filmo premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, kurio žiūrovai teigiamai, labai asmeniškai ir jautriai įvertino filmą bei Irenos istoriją. "Tai kino stebuklas, kurio paprastumas žavi širdį ir sielą", - filmą apibūdino Toronto kino festivalio programos sudarytojas Dimitris Eipidesas.

DARBAI. Filmavimo darbai truko apie penkias savaites, pasiruošimas - apie pusmetį. Vienerius metus truko montavimo, muzikos kūrimo darbai, postprodukcija. Nors daugiausia kadrų pagauta Lietuvoje, tačiau dalis scenų filmuota Bulgarijoje.

Užsienio žiūrovus maloniai nustebino pagrindinį Irenos vaidmenį atlikusios Eglės Mikulionytės darbas. Filme taip pat vaidina Holivude puikiai pažįstamas Amerikos lietuvis Vyto Ruginis, ryškius vaidmenis sukūrė Andrius Bialobžeskis, Lenkijos kino legenda Daniel Olbrychski, Gabija Jaraminaitė, Valentinas Krulikovskis, Valerijus Jevsejevas, Sonata Visockaitė ir kiti.

Smarvė sukėlė migreną

Nors pati filmo kūrėja 1992 metais tebuvo maža mergaitė, tačiau šis laikotarpis ją visuomet žavėjo savo kontrastais, chaotiškumu. "Iš to meto prisimenu visai nemažai, nors tie prisiminimai ir yra gana vaikiški. Aplink save mačiau daug žmonių, kuriuos paveikė tas permainų kupinas laikotarpis. Vieniems teko save sukurti iš naujo, kiti adaptuotis prie permainų nebespėjo. Kuriant filmą, man buvo įdomu pažvelgti į mūsų tėvų, mokytojų istorijas, kurios nebuvo papasakotos. Tai - ne didvyrių, o paprastų žmonių, patyrusių didelę savo gyvenimo dramą, istorija", - pasakojo režisierė.

Pasiteiravus, kodėl pasirinktas tragikomedijos žanras, režisierė teigė, jog tam tikri praeities įvykiai, į kuriuos žvelgiama per tam tikrą laiko atstumą, įgauna komiškumo ir netgi absurdo. Kita vertus, apie anų laikų pilką, skurdžią realybę nebesinori kalbėti liūdnai ir dramatiškai.

Scenarijų pašnekovė pradėjo rašyti dar studijų metais, 2008-aisiais, ir niekada nemanė, kad iš šios istorijos vieną dieną gims filmas. Vėliau, kai vis dėlto apie filmą pradėjo suktis mintys, režisierė scenarijų ne sykį perrašė, nes bandė atrasti istorijos ašį.

Didžiausias iššūkis komandai buvo filmavimas kiaulių fermoje. Kvapas buvo toks stiprus, kad, praleidus ten visą dieną, režisierę vakarais pradėdavo kamuoti migrena.

"Mes, visa komanda, dėvėjome baltus kombinezonus, respiratorius, bet tas kvapas vis tiek persismelkė. O ką jau kalbėti apie aktorius, kuriems teko visa tai ištverti be jokių apsaugos priemonių, - dabar jau juokiasi režisierė. - Jiems taip pat teko ištverti ir prastas oro sąlygas - tai snigo, tai lijo, tai didelis vėjas... Visą dieną lauke, šaltyje... Tikrai nebuvo lengva."

Iššūkiai aikštelėje

Pagrindinio vaidmens atlikėja E. Mikulionytė džiaugėsi užsimezgusia draugyste su režisiere ir juokėsi prisiminusi aktorių atranką.

"Prieš dvejus metus atėjau į atranką. Ten man su suktukais susuko ir išpureno plaukus bei pastatė pozuoti prie vazos su gėlėmis. Nebuvau nė skaičiusi scenarijaus, tad nelabai supratau, kodėl nuotraukoms parinktas toks keistas fonas", - šypsojosi aktorė.

Vėliau aktorė sulaukė skambučio ir jai teko susipažinti su scenarijumi. E. Mikulionytė iškart sutiko vaidinti filme, nors darbas ir nebuvo iš maloniųjų. Pasirodo, aktorė nuo smarvės kiaulių fermoje netgi apsinuodijo ir jai teko daryti lašelinę.

Nors oro sąlygos irgi nelepino, aktorė nesiskundė. Tik džiaugėsi, jog tomis dienomis, kai labai reikėjo sniego, įvyko stebuklas - pasnigo!

"Prisimenu, kai buvo pasnigę, man teko važiuoti su senąja "Volga". Važiuojant iš vienos aikštelės į kitą, automobilis paslydo ir pradėjo suktis. Regis, apsisukau kokius tris ratus!" - juokėsi pašnekovė.

ABSURDAS. Aktorei Eglei Mikulionytei sovietmetis primena absurdišką tragifarsą, tačiau, kalbant apie paprastų žmonių likimus, nei filme, nei realiame gyvenime įžeisti ar teisti ji nebando. Irenos vaidmenį ji stengėsi kuo labiau "įžeminti". IN SCRIPT nuotr.

Kalbant apie režisierės pasirinktą 1992-ųjų laikotarpį, aktorė stebėjosi, kuo E. Vertelkytę, kuri tuo metu dar buvo vaikas, sudomino šis laikotarpis. "Tais metais aš mokiausi antrame ar trečiame kurse. Mes, pamenu, labai džiaugiamės, kad Lietuva tapo nepriklausoma. Sovietmečiu mano šeima daug iškentėjo: turėjo daug žemių, kurios buvo atimtos, o diedukas išsiųstas į Sibirą. Taigi man pastarasis laikotarpis buvo ir yra atgrasus. Tačiau galima suprasti ir tuos, kurie, sugriuvus kolūkiams, keikė pokyčius ir naująją valdžią", - teigė pašnekovė.

Pasiteiravus, kokių atsiliepimų filmo komanda išgirdo iš užsienio žiūrovų, pašnekovė teigė, kad "Stebuklas" sulaukė ypač didelio susidomėjimo. Žmonės norėjo pasikalbėti su komandos nariais, paspausti jiems ranką. "Kai kuriems toks filmas buvo tikra egzotika. Pamenu, išgirdome klausimą - nejaugi ir dabar Lietuvoje vyrauja tokia situacija?" - juokėsi pašnekovė.

Deja vu?

Aktorius A. Bialobžeskis, įkūnysiantis girtuoklio, realybės sugniuždyto žmogaus vaidmenį, taip pat teigė buvąs nustebintas režisierės noro analizuoti šį lūžio ir nuoskaudų laikotarpį. "Gerai jį atmenu, kadangi ką tik buvau baigęs studijas ir viskas atrodė pilkai purvina. Teatras merdėjo, kinas išvis pranyko, futbolas irgi", - šypsojosi pašnekovas.

Na, o filmavimo procesas jam buvo puikus laikas. "Kai atvažiavau į kiaulių fermą, pamačiau, kad tai ta pati Dabužių kaimo kiaulidė, kur maždaug 1983 metais, besimokydamas vidurinėje, lankiausi. Tokios ekskursijos į kolūkį buvo vykdomos tam, kad per daug "nenusipankuotume". Taip pat įvyko stebuklas - niekad negalvojau vėl ten atsidurti", - juokėsi A. Bialobžeskis.