„Sėkmės džentelmenų“ operatorius Ramūnas Greičius: „Jei esi įvaldęs kino kalbos dovaną ir turi ką pasakyti – jokių šventų ar neliečiamų dalykų nėra“

R.Greičius, pakviestas garsaus Rusijos režisieriaus ir prodiuserio Timuro Bekmambetovo prodiuserinės kompanijos dirbti prie „Sėkmės džentelmenų“, turėjo progą paragauti kitokios kino virtuvės, susipažinti su rusų darbo subtilybėmis, kokybės normomis ir artimai pabendrauti su ryškiausiomis rusų kino pasaulio žvaigždėmis.

– „Sėkmės džentelmenai“ – Jūsų pirmasis Rusijoje filmuotas vaidybinis filmas. Kokie ryškiausi įspūdžiai liko iš darbo su rusų kino ekspertų komanda?

– Supratau, kad Rusija labai plati tiek savo geografija, tiek savo kultūros klodais. Aš patekau į komandą, kuri kiekvienais metais milijonams Rusijos ir buvusių Sovietų sąjungos šalių gyventojų įsipareigojo parodyti naują, linksmą, humoro pilną filmą. Jie, panašiai kaip prancūzai, išėjo į kovą su plūstančiais Holivudo filmais ir bando apginti savo pozicijas rinkoje. Matyt, didelė Timuro Bekmambetavo paslaptis Rusijoje ta, kad humoras – sunkiai eksportuojama prekė. Jo suburta kūrybinė grupė kiekvienų metų sausį pradeda kurti naują filmą, kuris tampa kasmetine, ilgai laukta naujametine dovana ir kino teatrus pasiekia gruodį. Nors visada galvojau, kad toks ritmas kūrybai suteikia fabrikinės gamybos atspalvį ir yra kupinas kompromisų, sudalyvavęs „Sėkmės džentelmenų“ kūrimo procese pamačiau kitą medalio pusę. Mačiau vienam filmui nebūdingai didelį kūrybiškų ir iškilių asmenybių skaičių. Milžinišką patirtį turintys filmo kūrėjai tarsi susiliejo į vieną nuotykių, juoko ir fantazijos gumulą. Tereikėjo tik spėti filmuoti. Tą Greičius greitai ir darė (šypsosi).

– Gal galite pasidalinti kokiu smagiu nuotykiu ar prisiminimu iš to laiko, kai filmavote „Sėkmės džentelmenus“?

– Kokį mėnesį filmavome Izraelyje, Tel Avive. Dienomis kamuodavomės nuo karščio, o naktį bandydavome atsigaivinti 30-ies laipsnių karščio jūroje. Saugumo sumetimais pasiimdavome mobiliuosius telefonus, tačiau eidami maudytis palikdavome juos ant kranto. Nenuostabu, kad netrukus tapome išradingų paplūdimio vagišių dėmesio objektu. Po pusės savaitės apvogtųjų skaičius viršijo laimingųjų, dar turinčių telefonus, skaičių. Policija buvo bejėgė, mėginome dingusių telefonų ieškoti turguose, pas perpardavinėtojus, tačiau nesisekė. Galiausiai suveikė kino jėga ir porą dienų prieš išvykimą už galimybę nusifotografuoti su pagrindiniu aktoriumi Sergejumi Bezrukovu vietiniai rusakalbiai susitarę su vagišiais sugebėjo sugrąžinti filmavimo grupei visus nugvelbtus daiktus.

– Kaip vertinate skeptikų pasisakymus, kad senųjų „Sėkmės džentelmenų“, sovietinio kinematografo klasikos, nereikėjo nė pirštu liesti?

– Aš tokio plauko „nekaltybę“ praradau filmuodamas Lietuvoje filmą „Tadas Blinda. Pradžia“. Tą padariau valingai ir dėl to nesigailiu. Aš tikiu, kad jei esi įvaldęs kino kalbos dovaną ir turi ką pasakyti – jokių šventų ar neliečiamų dalykų nėra. „Sėkmės džentelmenų“ kūrėjai aiškiai formulavo savo idėją: „Senas filmas jaunai kartai neįdomus, didesnė jaunimo dalis originalo net nematė – vadinasi, reikia naujo filmo.“ Juo labiau, kad naujas filmas su senu turi nedaug bendro. Nors situacija panaši, tačiau naujoji istorija pažymėta tokiais nuotykiais, kurie visai nebūdingi senajam kinematografui.

– Kas žiūrint naująją juostą, jūsų nuomone, privers žiūrovus nusijuokti?

– Filmo pagrindinis herojus ne vaikų darželio auklėtojas, ne išmintingas ir subrendęs Antrą pasaulinį karą laimėjusios valstybės pilietis, o pasimetęs savyje, su savo asmeniniu gyvenimu nesusitvarkantis nevykėlis aktorius. Jam gyvenimas suteikia progą atlikti svarbų vaidmenį. Filme daugybė tragikomiškų akimirkų, tačiau kadangi nuolat juoksitės, apie herojaus ir jo asmenybės pokyčius veikiausiai pagalvosite tik jau išėję iš filmo.

Aleksandro Baranovo ir Dmitrijaus Kiseliovo režisuotus „Sėkmės džentelmenus“, kurie neabejotinai taps juokingiausia naujametine komedija, Lietuvos žiūrovai galės išvysti nuo gruodžio 28 dienos.