Nikolė Kidman renkasi baimę keliančius vaidmenis

- Nikole, kaip jūs vertinate griežtai neigiamą trijų Greisės Keli (Grace Kelly) ir kunigaikščio Renjė III (Rainier III) vaikų reakciją į filmą „Monako princesė“, kuriame vaidinate pagrindinį vaidmenį?

- Jais dėta tikriausiai taip pat būčiau susikrimtusi. Bet mes neplanavome kurti biografinį filmą. Paėmėme tik vieną mažą princesės gyvenimo tarpsnį. Ir niekas to neslėpė nuo Grimaldžių šeimos. Vis dėlto manau, kad tai yra šventa vaikų pareiga: suaugus ginti savo tėvus. Ypač kai jie patys nebegali apsiginti. Ta prasme visai nesu įsižeidusi. Nors stengiausi dėti visas pastangas, kad Greisės Keli paveikslas būtų įtikinamas. Ne tikroviškas, o būtent įtikinamas. Ta moteris nuėjo kelią nuo aktorės, pelniusios „Oskarą“, iki tikros princesės. G.Keli ir kunigaikštis Renjė Europoje tapo kultine pora, nors Monako rūmai maži. Greisei prisiėjo mokytis šio vaidmens - sunkiausio gyvenime. Juk neįmanoma pernakt tapti aristokrate ir išmokti visas su titulu ir padėtimi susijusias taisykles bei gyvenimo būdą.

- O asmeniškai jums Greisė Keli buvo dievaitė, kaip milijonams žmonių, ypač tapusi kunigaikštiene?

- Ne, man patiko Merlin Monro (Marilyn Monroe). Mačiau tik A.Hičkoko (A.Hitchcock) filmus, kuriuose ji vaidina. Užtat filmuodamasi šią spragą užpildžiau. Bet dabar šia moterimi žaviuosi, ji pasižymėjo itin retomis savybėmis. Nekalbant apie aurą - jos aura buvo ypatinga, traukianti. Nežinau, ar man pavyko atkurti šį efektą, bet labai stengiausi. Tokį šansą aktorė gauna tik kartą gyvenime.

- Nebijote, kad jūsų heroję nelabai gerai priims žiūrovai, kaip atsitiko jūsų draugei Naomi Vots (Naomi Watts), kai pasirodė filmas „Princesė Diana“, kur ji taip pat vaidino „liaudies princesę“?

- Bijau. Bet aš visada rinkdavausi vaidmenis, kurie mane baugindavo. Jei jausdavau baimę, pavojų, iškart sutikdavau. Kai kada galima išvengti kritikos audros, užkirsti jai kelią, bet ne visada. Ypač vaidinant kultinius personažus. Bet tai ir traukia, ypač mane. Istorija, kaip 27 metų Holivudo žvaigždė karjeros viršūnėje tapo Monako kunigaikštiene, man atrodo beprotiškai įdomi. O paskui, kai ji jau turi du vaikus, pasirodo Alfredas Hičkokas ir siūlo jai visko atsisakyti ir grįžti į kino pasaulį. Ji to nori, bet negali: politika, meilė, vaikai - viskas susipina šioje dramoje, bet kelio atgal Greisei nėra. Juk aš pati esu mama ir puikiai ją suprantu. Ji galėjo netekti vaikų, jei būtų pasielgusi kitaip.

- O jūs pati dėl ko nors galėtumėte atsisakyti aktorės karjeros?

- Žinau, kas tai yra... Buvo gyvenime laikotarpių... Man buvo apie 20 ir nesupratau, ką daryti, kur gyventi, ką vaidinti, kur eiti. Taip buvo. Tikrai žinau viena: jei man kas nors ką nors draus, aš sukilsiu ir nė už ką nenusileisiu. Todėl ne man būti kunigaikštiene (juokiasi).

- Jūsų gyvenimas visiškai pasikeitė po skyrybų su Tomu Kruzu (Tom Cruise)...

- Mūsų su Tomu santykiai buvo labai gilūs ir intensyvūs. Dėl jo neįtikėtinos šlovės. Mes tiesiog gelbėjomės nuo jos, kabindamiesi vienas į kitą. Tai romantiška, labai suartina ir kartu labai sunku. Nieko keista, kad išsiskyrus su Tomu mano vienatvė tapo kažkokia ekstremali. Bet tai juk mane užgrūdino, padarė stipresnę. Aš ištekėjau anksti, 23 metų. O paskui, kai įvyko tai, kas įvyko, suaugau. Manau, tai buvo būtina, kad kada nors sutikčiau tikrąją meilę.

- Jūsų vyras Kitas Urbanas (Keith Urban) jus vadina nepaprasta, neeiline motina...

- Jis dar vadina mane mano havajietišku vardu Hokulani, tai reiškia „dieviškoji žvaigždė“. Šį vardą man suteikė tėvai, juk aš gimiau Havajuose.

- Šiemet ekranuose pasirodo penki jūsų filmai. Kitas dirba garsaus šou žiuri ir važinėja gastroliuoti. Kaip jums pavyksta išsaugoti santuoką? Juk dar neseniai beveik nesifilmuodavote, rūpinotės šeima ir vaikais.

- Visą laisvalaikį praleidžiame kartu. Mūsų gyvenimas iš esmės yra paprastas, tik kūrybine prasme labai turtingas. Bet kažkaip viskas pavyksta. Mes su vyru kalbamės apie viską, aptariame visas problemas, netylime, drauge priimame sprendimus. Štai, ko gera, ir visos mūsų santuokos paslaptys. O svarbiausia - suprantu, kaip banaliai tai skamba, - aš dievinu savo vyrą. Mylių jį. Kaip matote, viskas labai paprasta. Tai gryna tiesa.

- Jūs ambicingas žmogus? Nepaisant šeimos laimės, karjera jums vis dar svarbiausia?

- Aš dirbu ne dėl duonos kąsnio. Tai didžiulė sėkmė, kad man nereikia kaip daugeliui aktorių filmuotis tik dėl honorarų. Galiu rinktis tai, kas paveikia emociškai. Šiaip ar taip, niekada nevaidinau merginos iš gretimo kiemo. Tai ne man. Lygiai taip pat niekada nevaidinu savęs. Kai gavau „Oskarą“ (už vaidmenį filme „Valandos“), pasijutau keistai, tarytum iššovė šampano kamštis, ir tuo metu, kai viskas baigėsi - ceremonija, sveikinimai, - aš dar aštriau pajutau savo vienatvę. Juk tuomet nieko neturėjau. Tokiomis valandėlėmis vienatvė užgula tave, nes ji tarsi patenka po didinamuoju stiklu. Štai stovi scenoje, sėkmė, o kas toliau? Paskui pareini į tuščius namus ir lieki viena su savo baimėmis... Šis laikotarpis apibūdina profesinės sėkmės ir asmeninio pralaimėjimo konfliktą. Labai tikiuosi, kad daugiau tai nepasikartos.

- Jūs išties atgavote pusiausvyrą ir niekas jos netrikdo, net ilgi išsiskyrimai su vyru?

- Suprantama, aš nuolatos kovoju su savimi: noriu atiduoti visą gyvenimą mylimajam ir vaikams ir kartu patenkinti kūrybinius troškimus. Ne visada pavyksta išspręsti šį konfliktą ramiai. Kitas juokiasi, kad namuose visada vyksta dramos. Juolab mūsų mergaitės labai jautrios. Bet mūsų gyvenimo nepavadinsi sudėtingu. Nors keliauti tenka daug. Aš mergaites vežiausi, pavyzdžiui, į filmavimą Arabijos dykumoje, kai dirbau filme „Dykumos karalienė“. Taip pat vaidinu realų asmenį Gertrūdą Bel - anglę, kuri yra vadinama Arabijos Lorensu su sijonu. Mes esame labai draugiška ir susitelkusi maža komanda. Aš, mano mylimasis ir mūsų vaikai.

- Nešvilyje visi jus pažįsta kaip ponią Urban, o ne kaip Holivudo žvaigždę, tai tikriausiai irgi padeda gyventi normaliai.

- Nežinau, ką šiandien reiškia sąvoka „normalus gyvenimas“, bet taip, tai padeda. Man atrodo normalu, kad drauge pietaujame, pusryčiaujame, vakarieniaujame, žiūrime filmus, vaikštome į kiną. Kaip jau sakiau, mes su Kitu vėlai atradome vienas kitą ir todėl iš visų jėgų stengiamės nieko nesugadinti. Juk jaunystėje santykiai dažnai kuriame visai kitaip.

- Tradicinis prašymas - atskleiskite savo grožio paslaptis.

- Mes su Kitu, kaip žmonės, visą gyvenimą gyvenę Australijoje, be galo mėgstame plaukioti. Ir dukras išmokėme nebijoti vandens. Apskritai save laikau sportininke. Tiesa, buvau gavusi gan rimtą traumą filmuojant „Mulen Ružą“, turėjau baigti bėgioti. Labai dėl to apmaudu. Dar medituoju, stengiuosi laikytis atokiau nuo interneto. Aš labai smalsus žmogus, bet savo smalsumą geriau tenkinu kitaip: išvykstu į žygį su vaikais ir vyru ar susitinku su įdomiu režisieriumi, įgyju naujos darbo patirties kaip aktorė. Iš esmės dėl to ir filmuojuosi.

- O kaipgi raudonasis kilimas, ant kurio visada spindite ir esate vadinama karaliene?

- Tai yra darbo dalis, ir čia jaučiuosi tikra Pelenė. Visada. Tarsi visa tai vyksta pasakoje. Grįžtu namo ir džiaugiuosi, kad karieta virto moliūgu ir aš vėl esu Pelenė (juokiasi).

Parengta pagal priedą „TV publika“