- Kas lėmė, kad viskas susiklostė taip, jog turime Holivudą Amerikoje,o ne Eurovudą Europoje?
- Holivudas yra racionali verslo sistema, o tokia sistema galėjo susiformuoti tik tuometėse JAV, laisvose nuo europietiškų prietarų. Kinas buvo nauja drąsi medija ir jai reikėjo žmonių kaip Deividas Vorkas Grifitas (David Wark Griffith) arba „Aviatorius“ Hovardas Hjuzas (Howard Hughes). Manding, taip liko iki mūsų dienų - Holivudas kuria lengvai virškinamą tvarkingą produktą, o Europa ir toliau atkakliai kovoja už teisę suklysti, tačiau sėkmės atveju atsiranda Frederikas Felinis (Frederico Fellini), Ingmaras Bergmanas (Ingmar Bergman), Larsas fon Tryras (Lars von Trier) ir kiti kūrėjai, kokių Holivudas nepagimdytų, negimdo ir neketina to daryti.
- Šiuo metu vyksta daugybė kino festivalių, kūrėjai pristato savo darbus, dalijasi mintimis su šalimis kaimynėmis. Kaip ir kuo šiandien gyvena kino kūrėjai Lietuvoje ir Europoje?
- Šitą klausimą reikėtų adresuoti ne man, o kino kūrėjams. Aš tik retkakrčiais sukuriu kokį mažą dokumentinį filmuką, nes visą laiką užima televizijos laidos „Alchemija“ ir „Pasivaikščiojimai“, kuriuose kaip tik galima pamatyti kai kuriuos svarbesnius mūsų kino kūrėjus. „Pasivaikščiojimų“ archyve jau yra Šarūnas Bartas, EmilisVėlyvis, Ignas Miškinis, Kristina Buožytė - labai skirtingų žanrų ir gyvenimiškų pozicijų režisieriai, kiekvienas savaip prisidedantis prie lietuviško kino likimo. Ten pat mūsų archyvuose greitai turėtų atsidurti ir interviu su britų režisieriumi Piteriu Grinavėjumi (Peter Greenaway), kurį jau būtų galima laikyti arthauso kino klasiku. Su juo kalbėjomės prieš gerus penkiolika metų, o šiandien P.Grinavėjus daug dėmesio skiria kaip tik paties kino, kaip medijos, raidai.
- Ar europietiškasis kinas neatrodo pernelyg išsiskaidęs ir nevientisas, veikia skirtingi kino judėjimai, skirtingos šalys turi savo specifinį stilių. Ar yra kas nors, kas tas visas šalis vienytų, kas visai Europai būtų bendra ir aktualu? Kokios temos jaudina Europą?
- Kaip nėra jokio tipiško europiečio, taip nereikia ir „europudingo“ kine. Būtų neįdomu. Europa yra kunigaikštysčių kontinentas, tad ir kine smagu rasti tokią įvairovę. Be to, taip saugiau - išsikvepia vienos kunigaikštystės potencialas, žiūrėk, išlenda chebra iš tokių vietų, kur net neįtarei, kad turi kamerų ir elektros jų baterijoms įkrauti. Europos nepaimsi, nesukime dėl to galvos. O pasakoja europiečiai visada apie tą patį - kokie jie nelaimingi. Tipiškas visų egocentrikų nusiskundimas, bet man artimas, mielas ir savas.
- Ar filmas „Dievų miškas“, tapęs pelningiausiu po valstybingumo atkūrimo sukurtu filmu, aktualus ir kitoms tautoms, ar jis svarbus tik patiems lietuviams? Kino kūrinys „Pianistas“, pasakojantis apie panašų laikmetį, atrodo, yra kur kas geriau žinomas? Kas lemia filmo sėkmę ir pripažinimą?
- O tai ne „Tadas Blinda. Pradžia“ pelningiausias? Baikim save kankinti, norėdami, kad filmas, kurį sukūrė pasauliui menkai žinomas režisierius su menkai pažįstamais aktoriais mažai kam žinomoje šalyje tema, kuria kalba geriausi kino meistrai, nurungtų filmą, kurį sukūrė Europos kino klasikas kartu su pirmo ešelono pasaulinėmis žvaigždėmis. Juolab kad, nepaisant mano pagarbos Algimantui Puipai, aš manau, kad šis filmas nevykęs, išskyrus genialią Liubomiro Laucevičiaus vaidybą. Kita vertus, aukščiausio pripažinimo verta Balio Sruogos knyga galėtų būti „ta“ knyga, kalbant apie laikmetį. Ją mes turėtume tam pačiam pasauliui vis siūlyti ir siūlyti.
- Skandinavai, vokiečiai, britai, prancūzai, italai - kas diktuoja kino tendencijas? Gal galėtumėte įvardyti keletą Europos kūrėjų ar filmų vardų, su kuriais būtina susipažinti?
- Pastaruoju laiku vis girdžiu apie vokiškai kalbantį (tad ne tik vokiečių, bet austrų ir šveicarų) kiną. Man labai patiko vokietis Akselio Ranišo (Axel Ranisch) ir jo filmas „Storulės” („Dicke Madchen”). Jį neseniai pas mus pristatė Getės institutas Lietuvoje ir aš turėjau didelį malonumą pamatyti man artimą požiūrį į kiną. Rekomenduoju.
- Ar reikia dairytis į šalis ir sekti kitų darbus ir nuopelnus, ar tai nekenkia kūrėjui? Kartais tarsi bandoma ką nors kopijuoti, vedamos įvairios paralelės. Ar idėjos, vaizdai, situacijos gali būti naujos ir kitokios, ar viskas jau sugalvota ir nieko naujo išrasti nebeįmanoma?
- Kūrėjas kalba apie save. Manding, jis visada yra egocentrikas ir nelinkęs per daug dairytis į šalis. Be to, naujumas savaime nėra jokia vertybė, mechaniškos jo paieškos rizikuoja virsti manieringumu. Kita vertus, geri pavyzdžiai arba atvirkščiai - siaubingai blogi pavyzdžiai, gali ir pamokyti. Būtų įdomu paklausti taip: ar žmogus galėtų sukurti filmą nematęs nė vieno filmo?
- Sakoma, kad europietiškasis kinas linkęs rodyti daugiau seksualumo ir nuogo kūno, tačiau netoleruoja smurto, bet ekrane tikrai nemažai jo galime išvysti. Ar egzistuoja kokie nors tabu? Juk jei muša, tai myli. Tai kaip ten yra su tuo smurtu ir meile?
- Aš kai myliu, nemušu. Glaustausi kaip katinas ir šneku visiškas banalybes. Galiu net gėlių atnešti. Prastame filme minėti dalykai kliūva, o geruose kūriniuose - ne. To paties „Pianisto“ autoriaus Romano Polanskio (Roman Polanski) „Kartus mėnuo“ yra žiaurus ir aštrus filmas, bet dar negirdėjau, kad kas labai skųstųsi. O būna, kad režisierius tiesiog bando šokiruoti. Laikau tai pigiu triuku, kuriuo mėginama kompensuoti talento stoką.
- Serbų kūrėjas Emiras Kusturica (Emir Kusturica), danų Larsas fon Trieras, ispanas Pedras Almodovaras (Pedro Almodovar), britas Danis Boilas (Danny Boyle)... Kokio lietuvio pavardė galėtų būti užrašyta greta?
- Eimunto Nekrošiaus, nes mūsų kinas yra teatras.
- Kas labiausiai stabdo tobulėjimą? Finansų trūkumas, nenoras bendradarbiauti, o galbūt gabių ir talentingų kūrėjų, temų stygius?
- Mes patys. Problema visada mūsų pasirinkimai, įsitikinimai ir prieraišumas. Jeigu būtų universalių receptų, kaip išsilaisvinti ir visiems „pavaryti”, visi ir „pavarytume“. O dabar tas pavyksta tik nedaugeliui ir mes juos už tai mėgstame ir jų filmus žiūrime. Ir linkime, kad tokių Lietuvoje vis būtų.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
Rašyti komentarą