Mindaugas Survila: "Gamtoje turi būti nepastebimas"

Gamtininkų teigimu, Lietuvoje sengirių nebėra. Galima rasti tik jų elementų. Tai - kertinės miško buveinės, žmogaus ūkinės veiklos nepažeisti miško plotai, kuriuose yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių rūšių. Nors Lietuvoje tokių objektų skaičiuojama per 5 tūkst., tačiau jie yra mažyčiai ir tesudaro apie 2 proc. visų Lietuvos miškų ir vos 0,6 proc. viso šalies ploto.

Kodėl tiek mažai? Nejaugi tokie miškai nėra saugomi?

Daugelis tokių objektų neturi teisėtai reglamentuoto apsaugos statuso.

Senieji miškai nesaugomi dėl vienos priežasties - dėl greitų ir didelių pinigų. Iškirtus tankaus miško hektarą, gali užsidirbti apie 8 tūkst. eurų. Tačiau tam, kad tas miškas ataugtų, reikia bent 80-ies metų. Tačiau kur kas daugiau, apie 160-220 metų, reikia tam, kad ataugtų brandus pušynas ir jis taptų sengire.

Anksčiau medžiai patys sugebėdavo apsisaugoti: augdavo ant šlaitų, pelkėse, ir žmogui juos iškirsti buvo pernelyg sudėtinga. Tačiau šiais laikais technika gali viską. Miškas apsisaugoti negali. Apsaugoti jį galime tik mes, žmonės.

Kokią regite tokių miškų ateitį?

Šia tema nenorėčiau spekuliuoti. Į klausimą, ar mums svarbūs šie miškai, turėtų atsakyti politikai, o tuomet imtis veiksmų.

Filmo "Sengirė" tikslas ir yra supažindinti žmones su tuo, ką mes dar turime gražiausia ir vertingiausia. Vakarų Europa jau seniai nebeturi kertinių miško buveinių. Galbūt atsiras žmonių, kurie įsimylės šiuos miškus ir panorės juos išsaugoti.

Kokių gyvūnų galima rasti tik kertinėse miško buveinėse? Kurioms iš jų gresia išnykimas?

Sąrašas yra milžiniškas. Filme matėme uralinę pelėdą, kuri yra tipinė senųjų miškų gyventoja. Lietuvoje peri vos dvidešimt jų porų. Štai juodasis gandras kelis šimtus kilogramų sveriančius lizdus suka tik senuose, brandžiuose medžiuose. Lietuvoje gyvena net 20 proc. pasaulinės šių gandrų populiacijos. Tai - didžiulis skaičius, tačiau kasmet nuo 1991 metų atliekant apskaitas pastebimas stabilus jų populiacijos mažėjimas ir to priežastis ta pati - kertami miškai.

Konkrečių lokacijų, kuriose filmavote dokumentinį filmą, neišduodate. Bet visgi esate minėjęs, kad senosios girios liekanų radote ir Rusnėje. Ką konkrečiai ten filmavote? Kiek senųjų girių plotų yra Vakarų Lietuvoje?

Tokių miškų yra Rusnėje, Kuršių nerijoje. Rusnė yra ypatinga tuo, kad dėl potvynių ten labai derlinga žemė, kurioje tanku augalijos. Kur daug augalų, ten - ir daug žolėdžių, kur daug žolėdžių, ten veisiasi ir plėšrūnai. Tokie miškai yra tarsi džiunglės, kuriose knibžda įvairių, retų gyvybės formų.

Ką ten konkrečiai galima rasti, išduoti negaliu. Miškai Rusnėje nedideli, tad gali pritraukti gamtos fotografų, kurie dėl netinkamo pasiruošimo gali išbaidyti miško gyventojus. Taip pat egzistuoja tokių baisių dalykų, kaip paukščių kiaušinių kolekcionieriai...

Mano patarimas: nueikite į seną mišką ir iš arti bent porą minučių žiūrėkite į kelmą. Pamatysite, kokia ten gyvybė verda: grybai, kerpės, samanos, vabaliukai. Tuomet suprasite, kokia didinga yra sengirė.

Ar teko ką nors nufilmuoti Kuršių nerijoje?

Ten filmavau kormoranus. Daugelis verkia, kokią žalą daro šie paukščiai, tačiau niekas nežiūri į apačią, kur, matyti, auga naujas miškas. Kormoranai Kuršių nerijoje sukuria unikalią buveinę, kur daug nudžiūvusių medžių. Dėl to ten peri įvairios genių rūšys, gyvena reti gyvūnai. Gaila, kad šie kadrai nepateko į filmą. Tačiau kormoranai verti atskiro filmo.

Įsivaizduokite, iš viso nufilmavome 400 valandų trukmės medžiagos, iš kurių 398,5 val. liko nepanaudota.

Kokių seniausių medžių žmonės gali pamatyti "Sengirėje"?

Kai kurių ąžuolų amžius siekia 600 metų ir daugiau. Tačiau reikia suprasti, kad sengirėje auga ne vien seni, bet įvairaus amžiaus medžiai. Ten - ir daug negyvos medienos, kurioje gyvena reti gyvūnai. Eiliniai žmonės tokius išdžiūvusius stuobrius sukapotų malkoms, tačiau jie nežino, kad tai - kažkieno namai.

Filmo pabaigoje dėkojote didelei kūrybinei komandai, kurią sudaro daug mokslininkų. Jie turbūt padėjo surasti lokacijas, atsirinkti "personažus"?

Žinoma. Jeigu Lietuvoje peri vos pora dešimčių uralinių pelėdų, jų gali ieškoti kad ir 15 metų. Tačiau neužtenka vien surasti. Reikia, kad pelėda ir jos buveinė būtų tinkama filmuoti.

Filmą kūrėte dvylika metų. Kodėl taip ilgai? Kaip vyko filmavimo darbai?

Aštuonerius metus truko pasiruošimas. Per tą laiką pradėjome filmuoti, tačiau paseno HDB video formatas, taigi prieš ketverius metus įsigijome aukštos kokybės kamerą ir pradėjome filmuoti iš naujo.

Esminis dalykas - gyvūnija bijo žmogaus. Jeigu nori, kad tavęs nebijotų, turi būti nepastebimas - gyvūnai negali tavęs matyti ar užuosti. Tam tikslui buvo statomos palapinės. Jeigu filmuojamas paukščio gyvenimas lizde, savaime aišku, teko įsikelti į medžius.

Filmuojant gamtą, dažniausiai viena išvyka iš dešimties yra verta kadro. Kitais kartais tenka grįžti namo tuščiomis. Nenusimindavau, nes tokia yra šio darbo specifika.

Pamenu, tik kartą, 23 valandas sėdint medyje, kilo klausimas: kam man to reikia? (juokiasi. - Aut. past.)

Kokių dar turite kūrybinių užmojų?

Netrukus kursime interaktyvią platformą, kuri, kad ir sėdint namuose, nukels žmones į miško platybes. Tačiau plačiau apie tai - rudenį. Šis projektas - labai sudėtingas ir reikalauja daug pinigų.

Gal kaip gamtininkas galėtumėte paaiškinti, kaip, metams bėgant, kinta Lietuvos miškai: gyvūnija, augalija?

Įdomu, jog miškų plotas Lietuvoje ne mažėja, o netgi didėja. Tačiau tokių plotų net negaliu vadinti miškais. Tai - nebent krūmynai arba jaunuolynai, kuriuose, lyginant su sengirėmis, gyvena tik dešimt procentų gyvūnijos.

Kad būtų lengviau palyginti: įsivaizduokite dangoraižių pilną miestą, tačiau jame nėra gyvybės. Taip atrodo ir jaunas, ūkinis miškas, kuris, palyginti su brandžiu mišku, yra dykynė.

Kadrai iš filmo "Sengirė"