Laukimo žemėje

2016-ųjų metų „Nepatogaus kino“ festivalio konkursinėje programoje buvo rodomas Belgijos kino kūrėjų Marie Brumagne ir Bram Van Cauwenberghe pirmasis ilgametražis dokumentinis filmas „Atmink savo vardą, Babilone“. Festivalio „Nepatogaus kino“ metu autoriai žiūrovams pristatė savo filmą ir dalinosi pasakojimais, parsivežtais iš pietinės Ispanijos pakrantės, kur ir buvo filmuojama ši dokumentika. „Atmink savo vardą, Babilone“ susilaukė ir tarptautinio žmogaus teisių festivalio „Nepatogus kinas“ žiuri komisijos specialaus paminėjimo bei pagiriamųjų žodžių filmo kūrėjams. Filmą „Atmink savo vardą, Babilone“ Klaipėdos žiūrovai galės pamatyti lapkričio 7 d.,  18.00 val. Klaipėdos kultūros fabrike.  

Režisieriai filme „Atmink savo vardą, Babilone“ savo žinutę perduoda nepaprastai žiūrovą įtraukiančiu tenykštės atmosferos pajautimu. Statiška kamera, pilki išdžiūvę laukai, migrantų susiręstas lūšnas košiančio vėjo ūksmas, žmonių tylus buvimas. Nors filme yra mažai kalbama, o rodomi pokalbiai labai lakoniški ir buitiški, tačiau įvairiomis meninės raiškos priemonėmis režisieriai atskleidžia filmo veikėjų vidinius pasaulius, padeda žiūrovui įlįsti į nelegalaus migranto kailį, pajusti jų  išgyvenamą viltį ir nežinomybę.

Filmas vaizduoja nelegalių migrantų, daugiausia marokiečių, kurie paliko savo šeimas, draugus bei visą savo ankstesnį gyvenimą, perplaukė Viduržemio jūrą ir siekė pradėti kitą, geresnį gyvenimą Europoje, laukimo kasdienybę. Vaizduojama atskirta nuo pasaulio Niekieno žemė, esanti Ispanijos pakrantėje, netoli Almerijos: tarp ilgų šiltnamių eilių iš palečių, brezento  ir bet ko, kas pakliūna po ranka, suręstos nedidelės lūšnos, aplink besivoliojančios šiukšlės ir vėjų nugairinta, sudykumėjusi laukymė. Šiame pasaulio užkampyje, pasislėpusiame tarp gigantiškų Ispanijos šiltnamių, vyksta atskiras gyvenimas, o laikrodžio sekundinė rodyklė caksi žymiai lėčiau nei aplinkinių pasaulių realybėje.

Dokumentinis filmas „Atmink savo vardą, Babilone“ – filmas apie kantrybės praktikavimą. Apie tai, kaip filmo režisieriai Marie Brumagne ir Bram Van Cauwenberghe atrado šią sustojusio laiko zoną bei kaip mokėsi laukti, pasikalbėjome su pačiais filmo kūrėjais.

Kaip atradote filme vaizduojamą imigrantų susiręstą lūšnyną? Papasakokite, kaip kilo idėja kurti šį filmą.

Marie: Tuo metu rašiau scenarijų vienam filmui, kuris niekaip nebuvo susijęs su Almerija, t.y. vieta, kur mes vėliau nufilmavome „Atmink savo vardą, Babilone“. Bebūnant Pietų Ispanijoje sužinojau apie besikuriančią imigrantų gyvenvietę netoli jūros kranto, nuvykau į tą vietą ir likau labai sudominta ten vykstančio gyvenimo. Filmo, kuriam kūriau scenarijų, tuomet taip ir nenufilmavome, nes pradėjau dirbti su Bram, mes nutarėme kartu kurti dokumentinį filmą mano atrastoje vietoje.

Kaip gimė filmo koncepcija: kuomet lankėtės lūšnyne pirmą kartą ar laukimo perteikimo idėjos gimė jau filmuojant?

Marie: Kalbant apie laiką, tuo metu mes patys nesuvokėme, kaip tas laukimas atrodo iš šalies. Tai buvo tos vietos realybė, niekas neperdėta. Mūsų vieneri metai, praleisti kartu su filmo veikėjais, ėjo lygiai taip pat lėtai. Su ten gyvenančiais žmonėmis kartu žiūrėdavome televiziją ir „stumdavome laiką“.

Papasakokite, kaip sekėsi tapti draugais, užsitarnauti filmuojamų žmonių pasitikėjimą, su kokiais iššūkiais teko susidurti. Kaip tenykščiai žmonės iš pat pradžių reagavo į Jus ir Jūsų kameras?

Bram: Tame šiltnamių apsuptame lūšnyne mes susidūrėme su labai daug žmonių, dauguma jų buvo iš Maroko, o marokiečių jau tokia kultūra, kad pro šalį praeinančius pakviečia užsukti išgerti arbatos. Taigi, pirmasis žingsnis draugystės link būdavo kvietimai išgerti arbatos. Mūsų filmuoti žmonės yra tapę mūsų draugais. Tiek mes, tiek jie gerai jausdavomės kartu, todėl pradėjome pasakoti apie savo kuriamo filmo idėją, atsiklausdavome, ar jie sutiktų būti filmuojami. Buvo labai sunku, nes daugelis ten esančių žmonių neturi dokumentų, yra vadinami „nelegalais“ – koks baisus žodis kažkam apibūdinti! Taigi, vieni atsisakydavo, kadangi bijodavo statyti save į pavojų, nes ir taip buvo komplikuotoje padėtyje, o kiti mielai sutikdavo, būdavo susidomėję tuo, ką mes darome. Mes siekėme įrodyti, kad mes nesame eiliniai žurnalistai, kurie avyksta vienai dienai, išgauna medžiagos ir išvažiuoja, taip pat kad mūsų požiūris į jų situaciją yra kitoks bei kad mums tikrai nuoširdžiai įdomus jų gyvenimas. Su naujaisiais draugais jausdavomės kaip šeima, kur nereikia dirbtinai palaikyti pokalbio – mes tiesiog būdavome kartu ir nereikėdavo kažko sakyti. Pavyzdžiui, su vyru, kuris rodomas kaip bepradedantis mokytis ispanų kalbos, nemokėjome bendros kalbos, todėl mūsų draugystė buvo kupina tylos – mes valandų valandas paprasčiausiai sėdėdavome vienas šalia kito.

Ar vis dar palaikote ryšius su savo filmo herojais? Galbūt žinote, kaip klojasi jų gyvenimai dabar?

Marie: Degame noru sugrįžti, sutikti juos, o sugrįžimą planuojame po keletos mėnesių.

Bram: Dėl finansinių priežasčių mes dar neturėjome galimybių filmo parodyti jo herojams. Mums reiktų įrangos rodymui ir kitų dalykų, o to neišgalime dėl menko filmo biudžeto. Per artimiausius mėnesius mėginsime pagauti tinkamiausią momentą ir nuvykti ten.

Ko filmo veikėjai iš tikrųjų laukia?

Marie: Tie žmonės kreipiasi į teisininkus, kad šie padėtų gauti leidimus gyventi. Pirmiausiai reikia gauti darbo sutartį, tačiau ūkiuose jie dirba nelegaliai, todėl turi dirbti tam, kad sutaupytų pinigų ir galėtų nupirkti sau darbo sutartis. Taigi, jie keletą metų dirba nelegaliai ir taupo pinigus, kad vieną dieną galėtų nusipirkti dokumentus ir atsikratytų „nelegalų“ statuso.

Bram: Mūsų filmo veikėjams apmokama už darbą juodais pinigais. Kuomet uždirba pakankamai pinigų, marokiečiai eina pas žmones, turinčius savo verslus, ir siūlo pinigus, kad turėtų darbo sutartis. Vietiniai tokia situacija pasinaudoja ir mėgina pelnytis iš nelegalų. Teisininkai taip pat išnaudoja bei apgaudinėja žmones, kurie nori gauti leidimus gyventi.

Kaip manote, Jūsų filmo herojų gyvenimuose yra daugiau vilties ar nevilties?

Marie: Balansavimas tarp vilties ir jos praradimo svyruoja kiekvieną valandą, tačiau manau, kad yra daugiau vilties, nes tie žmonės deda visas pastangas vardan geresnio gyvenimo susikūrimo.

Bram: Manau, kad galiausiai laimi viltis, kad ir kokia tragiška situacija bebūtų. Žmonės išgyvena sunkumus ir gyvenimas tęsiasi. Kaip matyti mūsų filme, galiausiai žmonės suranda savo kelią, susikuria namus, toliau gamina tradicinį maistą, kepa duoną, siunčia lauknešėlius savo artimiesiems, todėl drįstu teigti, kad viltis visada yra.