Klaipėdos etnokultūros centre - dokumentinio filmo "Dangaus sodai" pristatymas

„Dangaus sodai” – 2014 m. sukurtas pilnametražis meninės dokumentikos filmas apie lietuviškus sodus. „Sodai”, „senosios tradicijos”, „šiaudai” – raktinės šio filmo sąvokos, kurioms apibūdinti neužtenka žodinės išraiškos, todėl pasitelkiama vaizdinės ir garsinės priemonės – tautodailininkų dirbtuvėse kabantys sodai ir sodo papuošalai, pirmosios Respublikinės sodų parodos ir gamtos vaizdai. Sodus, šiuos svarbius paprotinės dailės objektus, seniau pasidarydavo patys šeimos nariai. Šiandien juos riša tautodailininkai ir pavieniai rišėjai, kurių gretos kasmet gausėja tokių entuziastų, kaip Vilniaus etninės kultūros centro darbuotoja Marija Liugienė, dėka. Ji buvo ir šio filmo kūrimo iniciatorė.

Pagrindiniai filmo veikėjai yra sodų rišėjos, o taip pat etnologai ir baltų kultūros tyrinėtojai Jonas Vaiškūnas ir Vytautas Tumėnas.

Rišėjos iš įvairių Lietuvos regionų pasakoja apie sodų kūrimo procesą – rišimo būdus, žaliavą, savo santykį su sodais, ką duoda sodų rišimas joms pačioms. Rodomi jų rišti sodai ir sodų papuošalai – žvaigždutės, saulutės, paukšteliai, angeliukai. Filme parodomas sodų pritaikymas įvairių šeimos švenčių metu: – krikštynose, pirmosios Komunijos šventėje ir vestuvėse.

Šiandieną mūsų modernioje visuomenėje sodai vėl pasidarė populiarūs, jie tapo nacionalinio pasididžiavimo dalyku. Sodai reprezentavo Lietuvą ir jos pirmininkavimo Europos Sąjungoje metu.

Pirmą kartą filmas buvo parodytas Lietuvos televizijoje. Filmą įgarsino kompozitorius Algimantas Apanavičius, montuotojas Vaclovas Nevčesauskas. Filme panaudota įrašai iš tarptautinio festivalio „Skamba skamba kankliai”, „Vidury lauko grūšelė” ir kitų Vilniaus etninės kultūros centro organizuotų koncertų. Sutartines atlieka folkloro ansambliai „Ratilio” ir „Kūlgrinda”. Nuskamba ir archyvinis liaudies dainininko Petro Zalansko rugiapjūtės dainos įrašas.

Filmą kūrė žinomas operatorius ir režisierius Algirdas Tarvydas, daugelyje savo kurtų filmų demonstruojantis lietuvių prigimtinės kultūros išmanymą ir ištikimybę bei meilę jai (filmai „Marija Alseikaitė Gimbutienė” 1993 m., „Jurgis Dovydaitis. Palikimas” 1998 m., „Norbertas Vėlius- Čia ir ten” 2003 m. ir kt.).

Filmas neabejotinai yra neeilinis kultūrinis įvykis, kadangi pirmą kartą bandoma pažvelgti į šį unikalų Lietuvos paveldą iš įvairių pusių – buitinės, paprotinės ir apeiginės.

„... Patyrusios Sodnų augintojos spinduliuoja vidinę šviesą, kurios sunku nepajusti. Šis darbas lyg pats pasirenka žmones – netyriems ir dar nepasiruošusiems, pernelyg materialiems net mintis neateina domėtis Sodnų rišyba, jų auginimu. Tačiau gavęs dovanų ar pirkęs Sodną, žmogus pamažu ima skaidrėti, valytis. Vidinės savybės ima atsiskleisti lyg savaime, be jokių pastangų. Svarbu, kad Sodnas kabėtų namuose. Jis yra puikiausia gimtadienio dovana artimam žmogui.” (Gintaras Ronkaitis).