Kęstutis Meškys: "Kinas - tai prasmių prasmė"

Nors lietuviškas kinas mažais žingsniukais kulniuoja link pasaulinio pripažinimo (girdėti, jog Alantės Kavaitės "Sangailės vasara" į mažytį mūsų kraštą žada parvežti "Oskarą"), tačiau Klaipėdoje jaučiamas kino štilis. Anot medijų specialisto, kultūrologo, žurnalisto bei kino klubo "8 1/2" įkūrėjo Kęstučio Meškio, uostamiestis turi puikias sąlygas kurti ir puoselėti šią itin prasmingą ir efektyvią vizualaus meno rūšį. Esą didžiausias trikdis prasikalti kino daigams - tai skeptiškas valdžios požiūris.

Įkūrėte kino klubą "8 1/2". Ar tai - pirmasis kino klubas Klaipėdoje? Sakykit, kokia šios idėjos priešistorė?

Kino klubo idėja ne nauja Klaipėdoje. Kai mūsų kino ekranus po nepriklausomybės atkūrimo užplūdo komercinis kinas, buvo keletas bandymų mieste sukurti tokį darinį, kuris Vakarų Europoje jau turi senas tradicijas. Tokie klubai ypač plačiai paplitę universitetiniuose miestuose, kurių akademinė bendruomenė supranta kiną ne tik kaip meną, bet ir svarbią pažinimo, intelektinio vystymosi formą.

Prieš kelis dešimtmečius bandžiau realizuoti panašią idėją Klaipėdoje buvusiame kino teatre "Kapitolijus". Tačiau neretai į nešildomą salę su arbatos termosais ir pledais rinkdavosi tik patys karščiausi kino gerbėjai, ir dažnai - ne pirmos jaunystės.

Tačiau išaugo nauja karta, suprantanti mokslo, išsilavinimo svarbą, susiformavo akademinio jaunimo bendruomenė. Juos vis dažniau matydavau kino festivalių, filmų peržiūrų salėse, kurios buvo visiškai nepritaikytos šiuolaikiniam kinui. Tad kino klubo idėja su šuolaikiška kino sale norom nenorom vis atgydavo mintyse. Ir kai "Kultūros fabrikas" pasiūlė bandradarbiauti, su savo studentais ryžomės ją įgyvendinti.

Ar ši iniciatyva yra populiari? Ar klubas vienija didelį skaičių kino mėgėjų?

Panašūs projektai vis dažniau gimsta Lietuvoje. Atgimsta ir buvusios kino teatrų erdvės įvairiuose Lietuvos miestuose.

Šiandien jau yra 200 kino klubo narių. Tarp jų - garbūs miesto žmonės, menininkai, vadovai, dėstytojai. Ypač džiugu matyti ir tuos senų laikų ištikimus kino gerbėjus, šiandien jau senjorus, ir jaunus veidus.

Kaip atsirenkate filmus? Kokia šio klubo ateitis?

Kinas - brangus dalykas. Kalbu apie filmų autorinių teisių išpirkimą, jų vertimus, titravimą, mokesčius už sales ir viešinimą, logistikus kaštus. Mūsų veiklos niša - tai užsienio šalių ambasados, jų kultūros centrai. Jie panašioms struktūroms kaip mūsų klubas duoda leidimą šių filmų peržiūrai edukaciniais tikslais.

Ruošdami mėnesio repertuarą, mes siekiame filmų geografinės ir žanrinės įvairovės. Kino mėgėjams mes siūlome pamatyti naujas kino juostas bei klasika tapusius filmus.

Kai aš matau, kaip po peržiūros prie kavos puodelio maloniai bendrauja garbus senjoras, studentas ir ką tik filmą pristatęs mokslų daktaras ar meninkas, suprantu, kad mes einame teisingu keliu.

O ateities planų mes turime daug. Svarbiausias - organizuoti pirmąjį tarptautinį Baltijos šalių kino festivalį, kuris gimtų čia, Klaipėdoje, o ne sostinėje.

Didelius lūkesčius siejame ir su Palanga, kurioje atsiveria naujos reprezentacinės erdvės, planuojama kino teatro rekonstrukcija.

Kas jums yra kinas? Ir kaip juo susidomėjote?

Sakoma, kad mūsų asmenybę formuoja vaikystės pomėgiai. Mamos bičiulė dirbo kino teatre (beje, buvusiame "Kapitolijuje"). Tad, kol jos plepėdavo, aš spėdavau prasprukti į kino salę, kur gal dešimt kartų žiūrėjau legendinį "Tarzaną". Šis pasaulis man atrodė žymiai realesnis ir prasmingesnis nei tas, kuriame mes vien rūpinamės duona ir pastoge.

Tad, perfrazuodamas kažkieno žodžius apie poeziją kaip prasmių prasmę, drąsiai teigiu, jog būtent kinas - tai prasmių prasmė.

Žymus mūsų laikų filosofas Žilis Deliozas (Gilles Deleuze) sako, jog šiandien, kalbant apie filosofiją, reiktų kalbėti apie kino filosofiją, kuri yra šiuolaikinio žmogaus išminties šaltinis. Studijavau informacines technologijas, ne vienerius metus dirbau televizijoje bei kine kaip kūrėjas, prodiuseris, o šiandien dėstau tuos dalykus studentams. Kinas lydėjo mane visą gyvenimą. Ir už tai, kas esu, kaip matau pasaulį, esu dėkingas kinui.

Jūs dėstote ne vienoje Klaipėdos aukštojoje mokykloje. Ar jaučiate studentų susidomėjimą kinu? Galbūt Klaipėdoje yra kiną kuriančių jaunuolių?

Ištirta, jog kinu domisi iki 80 proc. žmonių, o tai žymiai lenkia kitas meno rūšis.

Jaunimas daug laiko praleidžia prie kompiuterio ekranų, todėl aš kartais nebespėju sekti jų kino pomėgių. Daugelį filmų jie randa internete, tad anksčiau juos pamato, nei šie pasiekia kino teatrų ekranus.

Paskaitų metu kai kuriuos naujausius filmus analizuojame. Studentų įžvalgos kartais būna netikėtai gilios. Kartais aš jiems užduodu papasakoti apie literatūros ar meno kūrinį, kuris pakeitė jų pasaulėžiūrą ar vertybes. Įdomu, jog dažniausiai tai - kino filmas.

Socialiniai tinklai šiandien perpildyti vaizdų, video siužetų. Tačiau kaip ne kiekvienas mokantis rašyti tampa rašytoju, taip ir ne visi filmuojantys gali tapti kino kūrėjais. Juk tam reikia profesinių studijų, talento ir geros kino bazės ar struktūros. Nors Klaipėdoje jau yra tokių kino meno studijų programų ir talentingo jaunimo, tačiau trūksta svarbiausio - kino bazės ir stiprios prodiuserinės kino struktūros, kurios padėtų Klaipėdos kūrėjams išeiti į platesnius vandenis.

Klaipėda paskutiniais sovietiniais metais iš Maskvos gavo puikią dovaną - audiovizualinį centrą su didžiausiu tuo metu kino pavilijonu Lietuvoje ir kita infrastruktūra. Tačiau privatizacijos vajus "Klaipėdos Holivudą", kaip ir daugelį miesto kino teatrų, pavertė iki šiol stūksančiais griuvėsiais ar geriausiu atveju "maksimom" ar kepyklėlėm.

Klaipėda turi puikias sąlygas kinui - savitą architektūrą, nuostabų pajūrį, gabų jaunimą. Mes su kolega iš universiteto bandėme įkurti kino biurą, galėjusį pritraukti kino kūrėjus iš Lietuvos bei užsienio, vietinį kūrybišką jaunimą, tačiau, deja, miesto vadovų tai nesudomino.

O štai tokie biurai Vilniuje, Kaune atneša milijonus į miesto ekonomiką. Vilniuje pastatytos net dvi galingos šiuolaikinės kino studijos - klasteriai. Kino studija įkurta ir Kaune. Gaila, jog į Klaipėdą kinas labai sunkiai skinasi kelią.

Kokių šiandien žymių kino kūrėjų vardai siejami būtent su Lietuvos uostamiesčiu?

Ne vieną dešimtmetį dėl potraukio rimtam kinui praleidau ne Lietuvoje. Tad man sunku įvardyti miesto žmones, nusipelniusius kinui.

Visų pirma į galvą ateina kino aktorių vardai, tokių kaip Vytautas Kancleris, Vytautas Paukštė, Nelė Savičenko ir daugelis kitų.

Keletas jaunųjų klaipėdiečių, žinau, studijuoja kiną ir vaizdo menus Londone ir Danijoje. Sėkmingą karjerą, dirbdamas su leidiniu "National Geographic", televizijos kanalu "Fashion TV" ir kitomis įmonėmis tęsia buvęs mano studentas Romanas Stankevičius (Roman Stanley).

Lietuvos kinas yra skirstomas į tris etapus: pirmuoju laikotarpiu, kai XIX a. kinas tik atkeliavo į Lietuvą, buvo jaučiami naivūs entuziastų bandymai žengti pirmuosius žingsnius. Antruoju, kai Lietuvoje vyravo sovietmetis, buvo kuriami profesionalaus kino pamatai. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę jaučiamas kino kūrėjų siekis gauti pripažinimą ir tapti pasaulinio kino konteksto dalimi. Ar šis tikslas įgyvendintas?

Sovietmečiu Lietuvos kinas jau buvo gana profesionalus. Ir tik "geležinė uždanga" bei ideologiniai suvaržymai neleido jam išeiti į platesnius vandenis ir sulaukti tarptautinio pripažinimo.

Tačiau šių laikų kine aš pasigendu profesionalumo. Nepaisant to, kad lietuviui kūrėjui tenka konkuruoti su tūkstančiais gabių kitų šalių kūrėjais, dar reikia kovoti su skeptišku mūsų valdžios požiūriu.

Lietuva kinui skiria du ar tris kartus mažiau pinigų nei kaimynės Latvija ir Estija. Mes net nepajėgiame skirti finansavimo nacionaliniu mastu reikšmingiems istoriniams filmams. Čia aš įžvelgiu provincialumo apraišką.

Siekdamas pakeisti situaciją, prieš keletą metų pats sėdau rašyti knygą apie kino kūrybą, prodiusavimą, kurį nacionalinės televizijos vadovas Audrius Siaurusevičius įvardijo kaip pirmą kino vadovėlį Lietuvoje.

Lietuvos kino kūrėjai savo kino juostas vis dažniau rodo užsienio festivaliuose, net prognozuojama, jog Alantės Kavaitės "Sangailės vasara" galėtų būti nominuota "Oskarui". Toks įvertinimas lietuviškam kinui yra realus ar tai - tik svajonės?

Kino industrijoje, taip pat ir "Oskaruose", egzistuoja mados. Žiūrėk, vienąsyk "ant bangos" Artimųjų Rytų, Turkijos, Irano kinas, kitą kartą tarp užsienio filmų nominantų matome Rytų Europos - lenkų ir net estų filmus.

Prieš kurį laiką buvo populiari žydų holokausto, dabar - homoseksualumo tema. Mūsiškė "Sangailė" pakliuvo "ant bangos", tad šansų tikrai yra.

Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį lietuvišką kiną? Ar jis turi savo specifinį braižą? Kuo jis išsiskiria iš kitų?

Šiuolaikinis lietuviškas kinas dar tik keliasi iš užmaršties. Anksčiau turėjome užsienyje gana žinomą, vadinamąjį festivalinį arba "art house" kiną. Dera paminėti Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Vytauto Juozėno vardus. Jie, mano nuomone, tęsė sovietinio lietuviško "estetizuoto" kino tradiciją.

Šių kino kūrėjų darbai labai poetiški, artistiški, jų filme gražu, tačiau jie neužkabina "dūšios". A. Kavaitės filmas patraukia ta natūralia jausmų impresija, jaunystės žavesiu, kas artima kiekvienam žiūrovui. Bet kartu jis išlieka poetiškas, netgi lietuviškas savo vidiniu santūrumu.

Galėčiau pasinaudoti sena, bet labai tinkančia formuluote: šis filmas yra globalus savo turiniu ir savitas savo nacionaline forma. Tik išlikdami saviti, mes būsime įdomūs pasauliui.

Žmonių atmintyje dažniausiai užsilieka šokiruojančios ar neigiamus jausmus keliančios kino juostos. Kaip antai Deivido Lynčo (David Lynch), Larso von Triero darbai (Lars von Trier), Stenlio Kubriko (Stanley Kubric) "Prisukamas apelsinas", Srdjano Spasojevičiaus (Srdjan Spasojevic) "Serbiškas filmas", Melo Gibsono (Mel Gibson) "Kristaus kančia" ir daugybė kitų. Ar lietuviai yra bandę kurti šokiruojantį kiną? Kokiu tikslu apskritai yra kuriamas kinas?

Tokio šokiruojančio kino pavyzdžių matau įvairiuose mėgėjiškų filmų festivaliuose, kai tenka būti žiuri komisijos nariu. Tačiau tokie filmai tik kelia šypseną. Siaubo filmų meistras Alfredas Hičkokas (Alfred Hitchcock) iki tol, kol tapo tikru kino klasiku, studijavo daugybę mokslų, pradedant matematika, navigacija, psichologija ir baigiant menotyra. Jo filmo scena, kai herojė nužudoma vonioje, cituojama daugelio kitų režisierių, taip pat ir jūsų minėto D. Lynčo, darbuose.

Tai - sudėtingas ir brangus žanras, tad imtis jo yra gana rizikinga. Pirmasis kiek rimtesnis bandymas sukurti tokį kiną Lietuvoje buvo filmas "Rūsys", kuriame vaidino Jurga Šeduikytė. Vis dėlto, manau, šis bandymas - nelabai vykęs.

Kam kuriamas kinas? Atsakymų daug. Bet, matyt, pirmiausia yra noras pritraukti žiūrovą prie ekrano.

Kokia yra neigiama ir teigiama šiuolaikinės kinematografijos pusės? Ar šiandienos kinas kuria pridėtinę kultūros vertę?

Gal būsiu ne objektyvus, bet neigiamų pusių neįžvelgiu. Nebent paminėčiau bendrą kultūros bei visuomenės tendenciją, kad mūsų pasaulyje per daug medijos: televizija, radijas, internetas, spauda. Būdamos brangios ir labai paveikios jos vis labiau koncentruojasi vadinamuosiuose globaliuose "galios centruose", kai jie ima valdyti informaciją ir pasaulį.

Tokios medijos, siekdamos savo pragmatiškų tikslų, uždeda kiekvienam iš mūsų "akinius", pro kuriuos mes nematome realaus pasaulio. Medijos užvaldo kultūrą, meną, taip pat ir kiną.

Esu patyręs tikrą kuriozą, kai kelionės Suomijoje metu ant tualeto pisuaro dangčio pamačiau videoekraną su reklama ir filmų "treileriais".

Lietuvių kinematografai nuolat dejuoja, kad valstybė jiems skiria per menkus pinigus, todėl negali sukurti kokybiško pasaulinio lygio produkto. Tačiau gal reiktų pasitelkti užsienio šalių praktiką, kai patraukliai pristatytas kino idėjas remia verslininkai? Pičingas - tai versle paplitusi naujų nepriklausomų projektų koncepcijų pristatymo forma.

Tikėtis, kad verslas ims remti kiną, kol kas yra naivu. Geras komercinis kinas reikalauja daug lėšų, tad tokių turtingų verslininkų ir profesionalių kino kūrėjų, kurie garantuotų filmo finansinę sėkmę, mes neturime. Kai kurių mūsų kūrėjų pastangos kurti konkurencingą kiną veda tik į aklavietę, nes noras šokiruoti blevyzgomis, juodomis sekso ar smurto scenomis tik rodo tokio kino idėjinį ir kūrybinį bejėgiškumą.

Lietuvoje nedaug talentingų kino kūrėjų. Gaila, kad kūrybinė energija eikvojama tuščiai. Konkuruoti su Holivudu beprasmiška. To nepajėgia net žymiai turtingesnės Vakarų Europos šalys.

Žinia, visose šalyse nacionalinį kiną dažniausiai remia valstybė, įvairūs fondai. Mūsų kelias, ar kaip dabar sakoma "main streamas", mano nuomone, yra geras meninis, profesionalus kinas, kurį visuomet gerai įvertins kino profesionalai ir eiliniai žiūrovai.