Ingmaras Bergmanas ir jo stradivarijus

..Žiūrovams, kurie artimiau nesusipažinę su Bergmano kūryba, geriausia pirma pamatyti „Scenas iš vedybinio gyvenimo“, o tik po jų - „Sarabandą“. Nes pirmajame pasakojama komplikuota, dramatiška pakilimo viršūnes ir nuosmukių bedugnes išgyvenančios poros istorija, o antrajame - galiausiai išsiskyrusių sutuoktinių susitikimas po 30 metų.

„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ gimė kaip televizijos serialas. Švedijoje jis buvo toks populiarus, kad vakarais, kai rodydavo eilinę seriją, Stokholme buvo galima uždaryti kavines, teatrus, barus. Filmo herojų Marianos (Liv Ulman) ir Johano (Erlandas Jozefsonas) dramatiškų santykių istorija buvo „lygiai tokia pat“ kaip ir daugelio sutuoktinių. Meilė ir pavydas, neištikimybė ir įniršis, triukšmingi skandalai ir susitaikymai, pragaras būnant kartu ir nemokėjimas - atskirai...

„Sarabandoje“ - tie patys „Scenų“ herojai po 30 metų. Mariana ir Johanas vėl susitinka. Ką I. Bergmanas, vienas giliausių žmogiškųjų santykių ekspertų, mąstytojas ir filosofas, panoro mums papasakoti apie jausmus senatvėje? Kiek veidų turi meilė? Ką veikti su užplūdusiais prisiminimais? Kas yra švelnumas ir užuojauta?

...Mariana sėdi prie nuotraukų šūsnimi užversto stalo ir žvelgdama tiesiai į žiūrovus pasakoja, kas nutikę per tuos 30 nesimatymo metų Johanui. Jis gavęs milijoninį palikimą, taigi dabar yra finansiškai nepriklausomas žmogus. Išsipirkęs atokioje vietoje pastatytą senelių namą ir gyvenąs ten vienas. Ta šūsnis senų fotografijų, prisiminimų sušildytas žvilgsnis ir liūdna šypsena - viskas sako, kad ji jau pasiryžo akistatai su praeitimi.

...Kitą akimirką ant miškingos kalvos sušvis baltas senas kotedžas. Kaip kokia užburta pasakų pilis. Ir - jau tarpduryje pamatysime pačią Marianą. Žinoma, kad buvo paskambinusi. Bet ir pirmąjį atsiribojimo leduką teks taip pat pralaužti jai. Jau tada, po ilgo ir širdingo apsikabinimo, jie galės prabilti apie tai, kas svarbiausia. O svarbiausia šiandien Johanui - jo anūkė Karina, neseniai netekusi motinos ir patekusi į beprotiškai ją mylinčio egoisto tėvo globą. Henrikas, buvęs orkestro muzikantas, moko dukterį griežti violončele, svajoja apie jos žėrinčią muzikinę karjerą, bet tuo pat metu ir negali jos paleisti. Egoistinėje tėvo meilėje dukrai esama ir šešėlio Edipo komplekso, kurio, regis, iki galo nesupranta nei jis pats, nei tuo labiau - jaunutė Karina.

Johanas, visada niekinęs savo inertišką, egoistišką, nuo kitų priklausantį sūnų, bando iš jo kibios meilės išvaduoti anūkę, padrąsinti ją eiti savo keliu, nepaisant tėvo užuominų, kad išsiskyrimo jis tiesiog nepakels.

Dramatiška, šiurkšti Henriko apsilankymo pas tėvą scena. Sūnus reikalauja jam priklausysiančios palikimo dalies. Tėvas pasiunta. Tas lepšis visada priklausė nuo kitų! Net ir dabar, toks pat žilas kaip ir jis pats!

...Nevalingai peršasi mintys apie paties Bergmano gyvenimo saulėlydį. Kokie buvo jo santykiai su aštuoniais vaikais, po jo paveldėjusiais keliolika milijonų? Ar lankydavosi Forio saloje, prašydami savo dalies „palikimo sąskaita“?.. Panašu, kad ekraninis Henriko paveikslas atsirado ne tuščioje vietoje. Henrikas, kalbėdamasis su Mariana, meta įtarimą, kad ir ji apsilankiusi pas buvusį sutuoktinį ne šiaip sau, o dėl kažko labiau apčiuopiamo...

Bergmanas niekada neslėpė, kad visi jo filmai - apie jį patį, jo vaikystės ir paauglystės išgyvenimus, komplikuotus santykius su moterimis (penkios iširusios santuokos!), apie jį visą gyvenimą persekiojusius demonus, tuos baisiuosius kankintojus, aprašytus prisiminimų knygoje „Laterna magica“.

...Tie demonai turį įprotį užpulti skaisčioje saulės šviesoje. Tad negali jų keliamo siaubo nurašyti nakties pamėklėms, ištirpsiančioms su aušros žara. Jis net jas išskaičiuoja. Tai Katastrofos ir nelaimės demonas, Baimės demonas, Pykčio demonas ir t.t. Paskui eina smulkesnių demonų šeima: Tikslumo, Tvarkingumo, Pedantiškumo. Jų daug, sąrašas ilgas. Niekada jo neaplankęs tik vienas vienintelis - Niekio demonas. Bergmanas prisipažįsta nežinąs, kas yra tuštuma, nuobodulys, nežinojimas ar nenoras ką nors veikti. Jo niekada nekankinanti, negąsdinanti vienatvė. Gal todėl ir pasistatęs namą Forio saloje, į kurią iš Gotlando salos gali patekti tik keltu (arba samdytu privačiu lėktuvu).

...To namo istorija ypatinga ir apie jį verta papasakoti atskirai. 1966 m. Forio saloje filmuojant „Personą“ režisieriaus nuolatinis operatorius Svenas Nykvistas parodęs jam tinkamą vietą namui. Bergmanas įsigijęs nemažą sklypą, pasikvietęs išmanų architektą ir surašęs jam svarbiausius pageidavimus. Tarp jų - ir kažkur matyta didelė rusiška krosnis, ant kurios gera gulėti šaltais žiemos vakarais ir žvelgti į jūrą. 53 m ilgio namas iš medžio ir akmens - vienaaukštis, patikimai slepiamas nuo pašalinių akių, neaukštų šakotų pajūrio pušų. Visi būsto langai - lyg gyvas įrėmintas paveikslas - su jūra, pušimis, akmenuota pakrante, žemu pilkšvu šiaurės dangumi. Pagalvėlės ant plačių palangių - kad galėtum patogiai ir ilgam įsitaisyti, klausytis jūros ošimo, stebėti plaukiančius debesis. Nemigos naktimis, žinoma, geriausia ta rusiška krosnis - nuo jos irgi matosi jūra. O kiti pavidalai apgaulingoje mėnesienos šviesoje keičia formas, žadina vaizduotę. Kartais vaidenasi. Kaip ir Stokholmo karališkajame teatre, kur kartą vėlyvą valandą tuščioje salės prieblandoje matęs Strindbergo žmonos šešėlį...

...Ką apie savo paties praeities šmėklas galvoja Johanas-Bergmanas? Jis savo nevykėlį sūnų tiesiog išvaro ir padaro viską, kad padėtų anūkei išsivaduoti iš jo kibios, vampyriškos meilės glėbio. Bergmanas šį kartą neeskaluoja refleksijų, neaitrina klausimo, kiek mes esame atsakingi už savo vaikus. Švelnioji, supratingoji, mylinčioji Mariana taip pat turi progresuojančia protine liga sergančią dukterį, kuri jos nebeatpažįsta. (Kartojasi ypač skaudus „Rudens sonatos“ motyvas.) Kažko mums neduota suprasti, o Dievas tyli. Arba kalba Bacho „Sarabandos“ garsais...

Apie tai, kas buvo prieš 30 metų, iki „Sarabandos“ - režisieriaus Dirajo Akolkaro dokumentiniame filme „Liv ir Ingmaras“ atviru tekstu kalba pati Liv Ulman. Apie savo pažintį su didžiuoju švedu, apie ketverius metus trukusį jų bendrą gyvenimą Forio saloje, dukters Lin gimimą.

...Ir vėl mes ten, Foryje. Liv prisimena, kaip Bergmano namas buvęs aptvertas aukšta akmenų tvora, kad jokia pašalinė akis nematytų ir nedrumstų jų gyvenimo. Bet... jis pats buvęs didžiausias ramybės drumstėjas. Jam reikėjo ramybės susikaupimui, kūrybai, bet reikėjo ir jos, Liv. Šioji blaškėsi iš vieno namo galo į kitą, plėšydamasi tarp vyro ir vaiko.

Pats Bergmanas savo pasijas aiškina darbo specifika. Aktorės stengiasi maksimaliai atsiskleisti prieš režisierių, režisierius - prieš aktores. Tame abipusiame ryšyje tiek seksualinės įtampos... Tiesa, buvo viena, Ingrid, su kuria išgyveno net 24 metus. Nes ji tvirtai stovėjo ant žemės, sugebėjo jam, nuolat besiblaškančiam, būti patikima atrama.

Sužinojusi apie Ingrid mirtį, Liv nedelsdama vyksta pas jį. Pabūti šalia, kai jį patį apninka mintys apie metafizinį užribį. Jei ten nieko nėra, jei viskas išnyksta, tai kodėl taip aiškiai jaučia šalia savęs Ingrid buvimą? Gal ji laukia jo ir jau eina pasitikti?

...Kartą būdama savo namuose Osle Liv pasijuto itin keistai. Tarsi kambaryje, be jos, buvo dar kažkas. Vejama nerimo nusisamdė - pirmąkart gyvenime - privatų lėktuvą į Forio salą. Kai nustebęs Bergmanas paklausė, kodėl ji čia, Liv atsako lygiai taip pat kaip ir „Sarabandoje“ Mariana Johanui: „Tu mane pašaukei“. Tą pačią naktį Bergmanas mirė...

L. Ulman apie savo gyvenimo vyrą ir režisierių kalba santūriai ir jausmingai, kartais - su humoru, bet niekada neperžengia tos privatumo ribos, už kurios prasideda „karamelinės naujienos“. Didžiausia Ingmaro dovana jai - ne brangus žiedas, padovanotas dukters gimimo proga, ne kuris nors atskiras filmas, o jo pasakyti žodžiai: „Tu buvai mano stradivarijus“. Gal ir jie vis dar neleidžia užgesti jos spinduliuojančių akių šviesai.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"