Ignas Jonynas: "Lošėjas" yra apie lūžio kartą, patekusią į brutalų materialistinį pasaulį

"Gyvename labai brutaliame materialistiniame pasaulyje ir daugelis atskaitos taškų yra matuojami materialiais parametrais", - mano filmo "Lošėjas" režisierius Ignas Jonynas. Anot jo, ši juosta būtent ir pasakoja apie lūžio kartą, kuri išaugo sovietmečiu ir staiga pateko į atvirą ir agresyvų šiuolaikinį pasaulį.

Režisieriaus teigimu, tokie staigūs pokyčiai turėjo didelę įtaką šios kartos žmonių dabartinei vertybinei skalei.

"Mes spėjome pagyventi sovietiniais laikais ir vėliau pamatėme buvusius komjaunuolius, mosuojančius trispalvėmis. Iš uždaro, šalto pasaulio mes persikėlėme į labai atvirą, bet tuo pačiu ir agresyvų, brutalų ir materialistinį pasaulį. Ir apie tai, kokią įtaką daro šie pasikeitimai, manau, yra labai svarbu kalbėti", - interviu naujienų agentūrai ELTA sakė I. Jonynas.

Pasak jo, poelgiai, kai deklaruojamos vienos vertybės, o čia pat elgiamasi kitaip, yra itin žalingi šiandienos visuomenei.

"Dažnai moralizuojame, bet ar iš tiesų mes tokie moralūs? Kalbu ne apie kažką kitą, bet apie save, apie visus, kurie mane supa, apie tai, ką matau iš televizijos ekrano, gatvėje, atėjęs su sergančiu vaiku į polikliniką arba važiuodamas atostogauti prie jūros. Visada persekioja kažkokia pakitusios sąmonės dalis, ir apie tai labai norėjosi kalbėti", - pasakoja režisierius.

Jo teigimu, "Lošėjas" nekonstatuoja konkrečių šiuolaikinės visuomenės ydų, tačiau provokuoja ir verčia žiūrovą susimąstyti - kaip tokioje ribinėje situacijoje pasielgtų kiekvienas? Jeigu reikėtų rinktis, į kurią pusę - visišką taisyklių nepaisymą ar tvirtų moralinių normų laikymąsi pasuktų žmogaus pasirinkimas.

"Lošėjas" pasakoja istoriją apie prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuriam gimsta idėja sukurti nelegalų azartinį žaidimą, susijusį su jo darbu. Ilgainiui į šią veiklą įsitraukia vis platesnis ratas žmonių, o filmo herojai leidžiasi į vis didesnius kompromisus su savo sąžine.

Filmas jau spėjo apkeliauti daugiau kaip 20 Vokietijos, Liuksemburgo, Estijos, Indijos, Maroko, Gruzijos, Italijos, JAV, Airijos ir kitų pasaulio šalių festivalių. "Lošėjas" taip pat debiutavo prestižiniame San Sebastiano kino festivalyje, kur pelnė specialų žiuri prizą. Lietuvoje su šia juosta susipažinti kol kas progą turėjo festivalio "Kino pavasaris" lankytojai - buvo surengti du seansai Vilniuje ir Kaune. Likusiems dar teks palūkėti - į šalies kinus filmas atkeliaus rudenį.

"Tai nėra speciali strategija, bet susiklosčiusios aplinkybės. Kai pradėjome su Kristupu (Saboliumi. - ELTA) rašyti scenarijų, iš karto nusprendėme, jog filmas visų pirma yra skirtas Lietuvai ir Lietuvos žiūrovams. Užsienio patirtis, visi autoritetai, kuriuos sutikome, yra labai įdomu, tačiau svarbiausia, kaip šį filmą priims Lietuvoje", - sako I. Jonynas.

Vėlyvą filmo pristatymą, anot jo, nulėmė tai, jog nepavyko įsiterpti į šiųmetinių premjerų gausą Lietuvoje. O pavasaris, pasak režisieriaus, nėra pats tinkamiausias laikas premjeroms.

"Žmonės pradeda galvoti apie kolektyvinius sodus ir apie gamtą, o ne apie kiną. Kuo geresnis oras, tuo mažiau kino teatrai yra lankomi. Todėl pasirinkome rudenį, vasarą teks pralaukti", - tvirtina filmo kūrėjas.

Nors Lietuvoje dar plačiau nepažintas, filmas jau pelnė solidų įvertinimą - susilaukė net dešimties "Sidabrinių gervių" apdovanojimų nominacijų, kurios bus teikiamos gegužę. "Lošėjas" sulaukė ir įvairiausių reakcijų užsienyje - vienur žiūrovai po filmo juokėsi, kitur atrodė šokiruoti. Paklaustas kokia, jo nuomone, yra filmo sėkmės užsienyje paslaptis, I. Jonynas išskyrė scenarijaus originalumą bei filmavimą.

"Manau, kad kuo daugiau kalbi apie autentišką, tave supantį pasaulį, tuo daraisi įdomesnis kitiems, kuo globalesnes pasaulio aktualijas pradedi gliaudyti, tuo atsiranda daugiau tokių kaip tu. Susidomėjimą užsienyje visų pirma nulėmė scenarijaus originalumus - visi tai pabrėžė. Taip pat filmavimo maniera. Tai daug kam netikėta, ir tai mane labai džiugina, nes paprastai nesame kinematografinių madų diktuotojai ir tai, kad daugelis kritikų pažymėjo, jog filmas išsiskiria originalia kino kalba, man buvo malonus netikėtumas", - teigia I. Jonynas.

Režisierius nesiima vertinti "Lošėjo" santykio su lietuviška kinematografijos tradicija. Filme, anot jo, galima pajausti daug skirtingų įtakų, o daugelis jų yra netiesioginės.

"Netiesiogine prasme visi esame išaugę vienoje erdvėje - matėme tuos pačius filmus, žiūrėjome, ką mūsų mokytojai yra sukūrę. Konfrontacijos aš nejaučiu, didelių sąsajų taip pat ne, manau, pasiėmiau tiek, kiek reikia ir tai atėjo pasąmoningai. Lietuviškas kinas man visada buvo įdomus, bet negaliu sakyti, kad esu didelis jo fanatikas. Bendros sąsajos ateina per istoriją ir kultūrą", - tvirtina režisierius.

Didžiausi I. Jonyno mokytojai - režisieriai Martinas Skorsezė (Martin Scorsese), Deividas Finšeris (David Fincher), Fransua Trufo (Francois Truffaut), taip pat lenkų režisieriai Kšištofas Kislovskis (Krzysztof Kieslowski) ir Kšištofas Zanusis (Krzysztof Zanussi). Pastarasis turės galimybę "Lošėją" įvertinti šiuo metu Paryžiuje vykstančiame festivalyje.

"Yra tekę studijų metais pas šį režisierių (K. Zanusį. - ELTA) net gyventi su bendrakursiais, mes buvome vieni iš tų laimingųjų, kurie atsidūrė ant santvarkų ir amžių lūžio etapo, kuriems viskas, kas nauja, atėjo su didžiule cunamio banga. K. Zanusis buvo vienas tų autoritetų, kurie mums parodė naujus kinematografinius kelius, taip pat daugybę kitų lenkų profesionalų. Labai įdomu, kad jis vertins šį filmą, nes tai yra įtaka, kurią aš jaučiu visada", - teigia I. Jonynas.

"Lošėjas" išsiskiria savo intensyvia ritmika. Režisieriaus teigimu, viena kūrėjų ideologijų dėliojant filmo ritmiką buvo prispausti žiūrovą prie sienos, o paskui atleisti ir duoti laiko jam pagalvoti.

Filmo veiksmas vystomas Klaipėdoje. "Visi lietuviai turi sentimentų jūrai", - tvirtina režisierius, pabrėždamas, jog tokį pasirinkimą nulėmė ir juostoje vyraujanti ribinės situacijos tema.

"Norėjosi, kad viso to atspindys būtų ir geografinė filmo pusė, dėl to pasirinkome ribą tarp vandens ir sausumos. Prie viso to yra uostas, jo struktūros ir pastatai, dinamika, laivų irimas, statymas, kažko naujo atsiradimas. Man atrodo, kad tai labai atliepia filmo temą, nes kalbame apie tai, ką mes prarandame ir ką įgauname, pasielgdami vienaip ar kitaip. Kinematografiškai ir vizualiai ši riba yra be galo galinga ir stipri. Manau, kad filmas iš to vizualiai labai praturtėjo. Kitas dalykas - kalbame apie žmones ir apie mokėjimą plaukti, kaip metaforą. Pagrindiniai herojai, kurie nemoka plaukti, filmo pabaigoje jau moka - taigi išmoksta gyventi pagal taisykles, kurias padiktuoja realybė", - tvirtina režisierius.

Pagrindinius vaidmenis filme kuria mažai Lietuvoje pažįstami aktoriai - Vytautas Kaniušonis, iš JAV atvykusi Oona Mekas, taip pat Romualdas Lavrynovičius, Valerijus Jevselejevas, Lukas Keršys ir kiti. Tokį pasirinkimą, pasak režisieriaus, nulėmė noras atsiriboti nuo bet kokių asociacijų ir koncentruotis ties filmo istorija.

"Kadangi istorija yra išgalvota, norėjosi, kad filmas būtų maksimaliai realistiškas. Kai matai gerai pažįstamus serialų ir laidų vedėjus, filmą bežiūrint tau reikia 5-10 minučių pamiršti, kad jie yra atėję iš kito filmo ar kitos laidos. Norėjosi, kad nuo pat pradžių patikėtum, kad istorija yra tikra ir kad jokių asociacijų nebūtų. Atrinkti aktorius buvo labai sudėtingas darbas", - sako I. Jonynas.

"Lošėjas" yra bendras Lietuvos ir Latvijos kino kūrėjų projektas. Filmo operatorius yra latvis Janis Eglitis, koprodiuseris - Robertas Vinovskis. I. Jonyno teigimu, tarptautinis bendradarbiavimas yra itin svarbu, kadangi taip neužsidarome savame rate bei galime pasauliui prisistatyti kaip vienas kino regionas.

"Latviams padarėme keletą bandomų parodymų ir supratau, kad mes gyvename labai panašiais dalykais. Bendradarbiauti taip pat yra labai svarbu, nes mes turime istorinį ir kultūrinį sąryšį, net kalbos yra panašios, bet kine, kad ir kaip keista, nebuvo didelių santykių. Tai, kas įvyko, yra labai džiugu, nes dabar matau, kad po mūsų yra labai daug norinčių, ir estai jau pasijungė - tai yra labai sveikintinas dalykas", - sako I. Jonynas.

Jo manymu, kinas yra labai brangus menas, tad kurti jį vieniems atskirai yra sudėtinga. Tuo tarpu susikooperavus trims valstybėms, taptume stambiu vienetu ir galėtume laukti labai įdomių rezultatų.

"Marakeše buvo labai įdomus vakaras, skirtas Skandinavijos kinui - suėjo visos regiono šalys, dalyvavo daugelis žvaigždžių, kurie atvyko vien tam, kad pabūtų ant scenos 10 minučių ir atiduotų pagarbą skandinaviškam kinui. Galvoju, kad tai yra didžiulė jėga, kuri yra labai maloni ir jaudinanti, kai matai, kada susiburia skirtingos šalys ir yra kaip vienas", - teigia režisierius.

"Lošėjo" scenarijaus bendraautoris yra filosofas, dramaturgas, rašytojas ir vertėjas K. Sabolius. Anot I. Jonyno, kūryboje visuomet reikia pasitikrinimo, būtina atrasti žmogų, su kuriuo galėtum diskutuoti, ginčytis, ieškoti sprendimų.

"Man Sabolius patiko, nes jis nėra tipinis filosofas - jis filosofas praktikas: rašo mokslines knygas, grožinę literatūrą, kritiką. Kristupas gali lysti į medžiagą labai giliai - kartu ėjome į ligonines, darėm tiriamuosius darbus. Jis yra ne teoretikas, o praktikas, be to, turi didžiulį erudicijos bagažą. Per ketverius metus mūsų scenarijus kito dešimtis kartų. Esame vienas kitam reiklūs, kritiški", - sako I. Jonynas.

Bendradarbiavimas tarp jų nenutrūko: šiuo metu kuriamas scenarijus naujam filmui, jau susilaukęs tarptautinių prodiuserių susidomėjimo. Ketinimus prisijungti prie naujojo filmo gamybos jau pareiškė serbų ir ispanų prodiuseriai. Tiesa, režisierius pabrėžia, jog šešerius metus - būtent tiek užtruko "Lošėjo" kelias į kino ekranus, naujojo darbo kurti nebenorėtų. Naujam filmui, anot jo, užtektų dvejų metų.

I. Jonyno biografijoje - režisūrinis darbas teatro scenoje, šiuo metu menininkas dirba reklamos srityje. Abi šios patirtys, anot jo, praturtino režisieriaus kinematografinį suvokimą ir palengvino ilgo metro debiuto kūrimą.

"Teatre buvo didžiulė patirtis dirbant su aktoriais, buvo galimybė daug improvizuoti, pajausti, kaip slenka vaidmuo, kaip jis kinta, kaip jį reikia dėlioti per visą spektaklį. Labai svarbus yra struktūrinės dramaturgijos valdymas, geros dramaturginės pamokos. Kalbant apie reklamą - esu iš tos kartos, kai (studijuojant. - ELTA) viena VHS kamera dalijosi 30 žmonių, skirstėsi valandomis. Tiesą sakant, nebuvo kam mums normaliai dėstyti techninių dalykų, tad tik reklamoje aš iš esmės pradėjau mokytis filmavimo dalykų. Elgėmės truputį parazitiškai - darydami kažkam reklamą, patys mokėmės, kaip reikia filmuoti", - pasakoja I. Jonynas.

Anot jo, reklamoje galima užsiaugini režisūrinius raumenis ir pradedi mokėti gana aiškiai skaičiuoti ne tik pinigus ir laiką, bet ir savo galimybes per tam tikrą ribotą laiko tarpą pasiekti kažkokį meninį rezultatą. Be to, iš čia ateina naujausios technologijos.

I. Jonynas itin laukia "Lošėjo" premjeros Lietuvoje ir būsimų žiūrovų reakcijų. Festivalinė auditorija, anot jo, yra specifinė - labiau išprususi, kreipianti dėmesį į detales, profesinius sprendimus.

"Dabar norisi pamatyti, kaip reaguos paprastas žiūrovas. Kurdami filmą stengėmės pasiekti maksimalų skaičių auditorijos", - teigia "Lošėjo" režisierius.