Filmai dygsta, kultūra nyksta

Kitados lietuvišką kiną galima buvo drąsiai apibūdinti kaip filosofišką, poetišką ir priverčiantį susimąstyti apie nekasdienius dalykus. Kaip šiandienį kiną apibūdins ateities kartos? Komercinis, paviršutiniškas, pramoginis? Laimei, tarp lietuviškai holivudinės mūsų šalies kino produkcijos dar galima atrasti aukso grynuolių, bet ar nėra grėsmės, kad vieną dieną lietuviški filmai praras savo identitetą ir taps tiesiog prastomis holivudinių filmų kopijomis? Apie tai, kas lėmė tokius pokyčius ir kodėl, pasakojo kino kritikė Rasa Paukštytė.

- Kitados lietuviškas kinas turėjo labai aiškius savitus bruožus. Dabar jis tapo daugiau orientuotas į masinį žiūrovą. Kaip vertinate tokius pokyčius?

- Lietuviškas kinas ne visada buvo vienodai įdomus ir reikšmingas kultūroje. Labiau išsiskyrė septintojo dešimtmečio filmai, daugiausia pokario tema, tuomet, kai pradėjo dirbti režisieriai Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas, Almantas Grikevičius. Vertindami ano laikotarpio filmus galime kalbėti apie lietuviško kino savitumą, jo autoriškumą, aukštą vizualinę kultūrą. Bet net ir labiausiai su žanrais kine eksperimentavęs V.Žalakevičius visuomet siekdavo, kad jo filmai ir scenarijai dar būtų turtingi prasmių, išraiškingų psichologinių charakterių, žmogaus būties apmąstymų. Nieko nauja čia nepasakysiu - jie dirbo tais laikais, kai buvo kuriamas ir vertinamas kinas brandiems žmonėms. Tai buvo istorijos, asmenybės, žmogaus refleksija. Vėliau - devintame dešimtmetyje to rimto kino buvo ne tiek jau ir daug, bet reikia paminėti ir Gyčio Lukšo „Vasara baigiasi rudenį“, ir Algimanto Puipos „Amžinąją šviesą“, ir kitus filmus, pratęsiančius įtaigių ir rimtų filmų apie žmogų ir istoriją tradiciją. Lietuvoje visais laikais buvo kuriama nemažai geros dokumentikos, ir, beje, ne tik poetinės.

- Kada įvyko tas lūžis, kai tokį kiną užgožė pramoga?

- Klausiate jau apie mūsų dienas ir, žinoma, čia svarbiausias pramoginio kino pionierius yra „Tadas Blinda. Pradžia“. Šio filmo komercinė sėkmė mūsų šalies kino teatruose akivaizdžiai parodė, kad Lietuvoje yra daug žiūrovų, išsiilgusių lietuviško, pramoginio, nepretenzingo kino.

- Kodėl jis taip suvešėjo?

- Patikslinkime, kad kalbame apie vaidybinius ilgametražius filmus, kuriems Lietuvoje sudaromos sąlygos savo produkciją plačiai pardavinėti. Tad nemažai kino industrijos dalyvių suprato, kad kinas tapo paklausaus pramogų verslo rūšis.

- Bet ar tokie filmai turi kokią nors išliekamąją vertę?

- Kaip sakė didysis kino archyvaras Anri Langlua (Henri Langlois), visi filmai gimsta lygūs ir laisvi. Pasakyti, kas iš jų tikrai išliks istorijoje, yra labai sunku. Tam tikra prasme visi filmai išlieka istorijoje kaip mūsų mentaliteto liudijimas. Jei dar kalbėsime apie tų filmų lankomumą, tai skaičiai rodo, koks yra statistinio žiūrovo estetinio išprusimo lygis, kam jis teikia prioritetą, kas mes esame ir ką norime matyti. Deja.

- Kokius savitus šiandienio lietuviško kino bruožus išskirtumėte?

- Nacionalinis kinas neapsiriboja tik tais filmais, kurie patenka į didžiuosius ekranus. Pastebiu, kad mūsų dokumentikoje juntama ne tik tradicinė filosofinio, alegorinio kino kryptis, bet daugėja socialinės dokumentikos filmų. Vaidybinį kiną apibūdinti sunkiau. Kažkokios nacionalinės kino idėjos, kokių buvo pokario Italijoje, septintojo dešimtmečio Prancūzijoje (pagaliau ir pas mus tuo pačiu metu) nejaučiu. Matomiausias kol kas yra stiprus noras išrasti pirmiausia masinio kino formulę ir ją kuo pilniau išeksploatuoti. Bet ir čia norėtųsi įvairesnių temų - ne tik apatinio trikotažo demonstravimo ir nuvalkiotų kultūrinių skirtumų aptarimo.

Bet tiesa ir ta, kad per Nepriklausomybės metus nemažai sukurta ir vis dar kuriama rimtų, universalios problematikos filmų, skirtų pasaulinei, festivalių auditorijai. Ji labai didelė, o supaprastėjus kino gamybai, rodymo formatams, vadinasi, ir logistikai, ji tik plėsis.

- Kokią žinią šiandieniai mūsų filmai skelbia pasauliui apie mus, apie mūsų kino kūrėjus, kultūrą?

- Norint pasauliui skelbti žinią, reikia iš pradžių į tą pasaulį prasimušti. O Lietuvoje nuolat sukuriama nemažai filmų, kurie ne tik patenka į pasaulio festivalių ekranus, bet ir yra juose pastebimi, įvertinami prizais. Paminėčiau Kristinos Buožytės „Aurorą“, Giedrės Beinoriūtės „Pokalbius rimtomis temomis“, Oksanos Burajos „Liza, namo!“, Ričardo Marcinkaus „Galutinį tikslą“, Marato Sargsyano „Tėvą“, Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, Linos Lužytės „Igruški“, tik laukiantį premjeros Lietuvoje Igno Jonyno „Lošėją“. Šie filmai pasauliui perduoda visai neblogą žinią - esame šalis, kuri kuria gerą, savitą kiną, siekiantį apsvarstyti mus supantį pasaulį. Svarbu, kad toks kinas ir toliau būtų kuriamas. O komercinė produkcija šalies ekranų ribų kol kas dar neperžengė (teisybė, jie rodomi lietuviams emigrantams kitose šalyse ir tai geros akcijos). Lietuviška komercija su Holivudu konkuruoja tik mūsų žemės lopinėlyje.

- Kokią įtaką daro Holivudas mūsų kino kūrėjams?

- Kino gamintojai, kurie orientuojasi į komercinį kiną, turbūt stebi Holivudo produkciją, ima tam tikras dramaturgines klišes, jomis naudojasi. Tai pats tiesiausias kelias į lietuvišką šlovę.

- Kaip manote, kiek filmo kokybė susijusi su jam suteikiama valstybine parama?

- Tai labai jautri tema. Kuo daugiau yra pinigų, tuo daugiau yra kuriama kino, o kuo daugiau kino, tuo daugiau galimybių pamatyti įdomų kiną. Bet ne mažiau svarbūs yra ir prioritetai - kam valstybė suteikia finansinę paramą, o čia jau yra kino politikos klausimas. Jei mes norime matyti savitą, originalų, prasmingą kiną, tie prioritetai turėtų būti aiškiai įvardyti. Kol kas meniškumo kriterijus, atrodo, vis dar yra įrašytas Kino įstatyme. Tikėkimės, kad jo nepamirš ir tie, kurie rengia finansavimo taisykles. O įdomesni filmai, sukurti be pinigų arba už centus, yra tik išimtys. Kaip antai K.Buožytės „Kolekcionierė“. Tai daugiausia būna debiutiniai filmai. Šiaip jau kinas yra imli finansams sritis, joje dirba daug profesionalų, sukuriamos darbo vietos ir nemažai pinigų valstybei grįžta mokesčių forma.

- Kokį mūsų kiną matote ateityje? Ar nėra grėsmės, kad ateityje tai taps tik pramoga?

- Manau, visuomet bus kūrėjų, kurie pasitelkę kiną sieks kalbėti apie svarbius šiandienos dalykus, nepamirš istorijos ir jos pamokų. Ar jiems bus palanki valstybės politika, nedrįstu prognozuoti, neretai apie tai kalbama gana aptakiai. Kinas yra ir pramoga, ir būdas perduoti kokią nors svarbią žinią. Nesakau, kad viena ar kita kino rūšis yra nereikalinga. Tačiau bet kokių didesnių vieno ar kito komercinio filmo pasiekimų mūsų uždaroje rinkoje sureikšminimas, mano manymu, turi tik vietinio „piaro“ prasmę.

Nors lietuviški filmai pastaruoju metu ėmė dygti kaip grybai po lietaus, o nauji įstatymai palengvina kino kūrėjų dalią, valstybės požiūris į kiną išlieka pasyvus. Tęstiniams dokumentinio filmo „Gladiatoriai. Kita planeta“ darbams finansavimą gavęs režisierius Arūnas Matelis apgailestavo, kad kultūra Lietuvoje remiama bene mažiausiai Europos Sąjungoje.

Kol už kokio mėnesio paaiškės, kurie nauji kino projektai šiemet gaus valstybinį finansavimą, Lietuvos kino centras praėjusią savaitę patvirtino skirtas lėšas dviem filmų tęstinės gamybos projektams. Režisierės Alantės Kavaitės vaidybinio pilnametražio filmo „Sangailė“ darbams skirta 200 tūkst. litų, režisieriaus A.Matelio dokumentinio filmo „Gladiatoriai. Kita planeta“ - 250 tūkst. litų.

„Gladiatoriai. Kita planeta“ - tai dokumentinis žvilgsnis iš vidaus į profesionalų dviračių sporto pasaulį. Projektas yra gavęs MEDIA programos paramą parengiamiesiems darbams, o jo scenarijus 2011 m. buvo nominuotas „MEDIA Europos Talento prizui“. Filme pasakojama apie vieną sunkiausių sporto šakų ir savo svajonei atsidavusius sportininkus, gyvenančius pagal savo garbės kodeksą ir išoriniam pasauliui nepažįstamas taisykles. Filmas bandys atskleisti žmogiškas aistras ir pasirinkimus, titaninę valią bei dviračio sporto vizualinę plastiką.

Režisierius A.Matelis sakė, kad kol kas sunku vertinti valstybės finansavimą, nes tik kovo pabaigoje paaiškės, kurie nauji kino projektai šiemet bus paremti valstybės. Tačiau jis apgailestavo, kad valstybės požiūris tiek į kiną, tiek į pačią kultūrą yra neadekvatus. „Visada atrodo, kad valstybė per mažai remia kultūrą, taip yra iš tiesų. Manau, kad Lietuvoje kultūra remiama mažiausiai visoje Europos Sąjungoje. O juk į kiną įdėtas kiekvienas litas atneša valstybei mažiausiai du litus“, - teigė režisierius.

Anot jo, kultūra nėra vien pramoga. „Mūsų kaimynai kultūrą laiko tam tikra net ir kovos priemone už savo idealus, vertybes ir pan., jie į kultūrą žiūri moderniau, ne tik kaip į savo tapatybės dalį. Kai pavieniui kalbi su politikais, atrodo, kad jie tai supranta, bet realijos kitokios. Kita vertus, jei valstybė grįžta prie sumažintų išmokų grąžinimų, gal sugrįš ir prie deramos kultūros vietos valstybės gyvenime“, - svarstė kino kūrėjas.

Jis džiaugėsi, kad kino kūrėjų dalią bent jau palengvino priimtas naujas įstatymas, leidžiantis verslininkams investuoti į kiną. „Šitaip lietuvių kūrėjai įgyja galimybę 20 procentų filmo lėšų padengti rėmėjų pinigais. Nes valstybė filmą remia tik 30-50 procentų sumos. Tad tie 20 procentų daug ką reiškia. Kadangi įstatymas pradėjo veikti neseniai, niekas realiai dar juo nepasinaudojo, bet jau atsiranda kompanijų, kurios nori padėti“, - sakė A.Matelis.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“