Audrius Stonys: "Kinas - tai stebuklas"

Į kino klubo "8 1/2" rengiamą projekto "Kino nostalgija" seansą sugužėjo pilnutėlė salė kokybiškam kinui neabejingų miestelėnų. Juosta "Avinėlio vartai" iškėlė klausimą - kokią reikšmę turi krikštas? Ką norėta iš tiesų pasakyti šia juosta? Nors susirinkusieji atsakymų ieškojo po seanso užvirusioje diskusijoje, tačiau besiskirstančių žmonių veiduose buvo juntama sakrališka rimtis ir susimąstymas.

Prieš filmo peržiūrą A. Stonį, kurį išgarsino 1992 m. sukurtas filmas "Neregių žemė", kalbino kino klubo įkūrėjas Kęstutis Meškys.

Kaip jūs atėjote į kiną? - teiravosi K. Meškys.

Kinas yra savarankiškas ir nemirštantis menas. Tai - dalijimasis mintimis, sapnais, svajonėmis, savitu pasaulio matymu. Nors visada maniau, kad dirbsiu teatre, mane tiesiog užbūrė ir įtraukė kino menas.

Buvau pirmasis dar negimęs kūdikis, vaidinęs Jaunimo teatre. Mano mama buvo devintame nėštumo mėnesy, kai dėl pasikeitusių kūno formų jai teko vaidinti pingviną. Taigi natūralu, kad teatras, jo kvapas mane traukė.

KADRAS iš filmo apie krikštą "Avinėlio vartai".

Tačiau tais metais, kai baigiau mokyklą, Vilniaus valstybinėje konservatorijoje rinko ne teatralų, o televizijos ir kino režisūros grupę. Taigi nusprendžiau stoti čia ir studijų metais susidraugavau su puikiu dėstytoju Henriku Šablevičiumi, kuris pakeitė mano gyvenimą. Būtent jis atvėrė duris į stebuklą, kuris vadinamas kinu.

H. Šablevičius parodė, kaip klijuodamas vieną kadrą prie kito gali kurti visai kitą pasaulį. Šis procesas mane taip užbūrė, jog aš tai darydavau ištisas naktis. Kartą man kaimynas pagrasino, jog nuolat kaukiantį mano šunį jis išgabensiąs į prieglaudą, jei juo nepasirūpinsiu. Pasirodo, buvau užmiršęs jį pamaitinti - šuo kaukė iš bado.

Teatras - tai vaidybos menas. Kodėl pasirinkote kurti dokumentinį kiną?

Teatre egzistuoja įvairūs rėmai: pjesės, sumanymų, mizanscenų. O dokumentikoje niekada nežinai, kas įvyks kitą akimirką. Tas jausmas... Turbūt nė neįmanoma įsivaizduoti, koks jausmas užplūsta, kai įvyksta šis stebuklas.

Grįžtant prie sakrališko filmo "Avinėlio vartai" konteksto. Ar jūs religingas žmogus? Sakoma, jog kuriantis žmogus yra tarsi paliestas angelo.

Taip, aš esu tikintis ir manau, jog kūryboje įvyksta religinis aktas. Laukti stebuklo yra tarsi laukti angelo apsireiškimo. Pamenu, Plateliuose filmavome juostą apie paskendusį varpą. Iš viršaus filmavome bažnyčią, kurioje varpu skambino viena senutė. Tuo metu apniukusį dangų perskrodė saulė ir apšvietė visą aikštelę. Man tai buvo stebuklas.

Ant Andrejaus Tarkovskio antkapio parašyta: "Žmogus, kuris matė angelą." Aš tuo šventai tikiu.

Prancūzų filosofas Žilis Deliuzas (Gilles Deleuze) rašė, jog ankstesniame kine buvo svarbiausias veiksmas, o štai šiuolaikiniai kūrėjai labiausiai vertina laiką. Tačiau jūsų filme laikas išnyksta. Regis tai - vaizdinys, vedantis į amžinybę. Ar jums laiko sąvoka yra svarbi?

Kinas nuo ankstyvųjų laikų buvo lyg laiko fiksuotojas. Prisiminkime brolių Liumjerų filmą "Traukinio atvykimas". Čia buvo svarbiausias ne veiksmas, o siekis užfiksuoti lemtingą akimirką. Veiksmas čia buvo tik fonas.

Vėliau sužibo Žoržo Meljė (Georges Melies) žvaigždė, kurio filmai buvo kupini veiksmo - veikėjai šaudėsi, gaudė vienas kitą. Žiūrovams tai patiko ir kinas nuėjo šiuo keliu.

Tačiau išliko ir toks kinas, kuriame fiksuojamas laikas. Šis elementas labai svarbus dokumentikoje. Tarkime, Jono Meko filmuose lyg ir nieko ypatingo nevyksta. Tačiau jie it laiko mašina perkelia žiūrovą į praeitį, didžiausia vertybė čia - laikas. Šis kūrėjas dirbo tokiu principu: nufilmuodavo tam tikras akimirkas bei vaizdus, tačiau medžiagą dūlėti palikdavo kokiems 30 metų, kol nuspręsdavo jį pagaliau sumontuoti.

Laiko dimensija filmui prideda nepaprastą vertę. Ši sąvoka man taip pat be galo svarbi.

Daugelis kino teoretikų sako, jog šioje vizualinio meno rūšyje labai svarbu papasakoti istoriją. Tad filmuose, ypač dokumentikoje, dažniausiai yra labai daug žodžių. Tačiau atrodo, kad jums žodžiai nėra svarbūs.

Aš esu įsitikinęs, kad informacijos šiandien yra pernelyg daug, manyčiau, netgi su kaupu. Ją galima rasti internete tiesiog vienu rankos piršto paspaudimu. Kam gi ja persotinti kiną?

Būna, bendrauji su įdomiu žmogumi - gal reiktų apie jį susukti filmą? Tačiau įdomių asmenybių pasaulyje yra be galo daug.

Manau, jog informacija kine reikalinga tiek, kiek ji gali padėti išspręsti tave jaudinančius klausimus: vienatvės, laiko, senatvės. Tačiau ar tam būtinai reikalingi žodžiai?

Dalyvaujate įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, esate žiuri narys. Kokios vyrauja šiuolaikinio kino tendencijos?

Kardinaliai pasikeitė technologijos, suprastėjo vaizdo kokybė, tapo lengviau montuoti filmą.

Galima sakyti, kad didelės permainos įvyko ne vien technologijose - kinas tapo asmeniškesnis. Prieš skaitmenos atsiradimą, dokumentinį kiną dėl griozdiškos technikos, didelės kūrybinės grupės kurti buvo sudėtingiau. Tačiau šiandien kinas labai priartėjo prie žmogaus, netgi gali egzistuoti kartu su juo, tapti nematomas.

Pamenu, žiūrėjau vieną nuostabų Boriso Gereto (Boris Gerrets) filmą "Žmonės, kuriais galėjau būti, o gal esu". Pasirodo, jis buvo nufilmuotas gana primityviu mobiliuoju telefonu. Nors vaizdas išplaukęs, ekrane regėjau neapsakomą grožį.

Kokie jūsų artimiausi planai?

Netrukus skrisiu į Braziliją, kurioje rodysiu savo filmus, dalyvausiu paskaitose, bendrausiu su studentais. Taip pat Lietuvoje turiu savo studentų kursą. Laukiu skambučio, kol pasakys, jog už paskaitų nelankymą mane išmeta iš darbo (juokiasi. - Autor. past.).

Netrukus pasirodys ir naujas mano filmas "Moteris ir ledynas", kuris buvo nufilmuotas Kazachstane, Tian Šanio kalnuose. Šioje juostoje žiūrovai išvys lietuvę, kuri 3,4 tūkst. metrų aukštyje jau 30 metų gyvena viena.

Pokalbį užrašė Rūta Kazlauskaitė