Žudiku paverčia gyvenimas

Tėvų netekusią 22 metų Šarūno Žemaičio ir jo auka tapusios metais jaunesnės Samantos R. atžalą iškart po įtariamojo suėmimo priglaudė suimtojo motina. Pakruojo rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Giedrė Židonienė „Vakaro žinioms“ vakar sakė, kad šiuo metu berniuko pas įtariamojo artimuosius nėra. „Vaiko laikinosios globos klausimas išspręstas skubos tvarka“, - teigė G.Židonienė. Saugodama mažamečio interesus ji atsisakė atskleisti, kam skirta laikinoji globa.

Prisiminta ir kita žmogžudystė

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Rimantas Bobinas sakė, kad Š.Žemaitis dėl nusikalstamų veikų į policijos akiratį nebuvo patekęs. Vaikinas buvo baustas tik administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą.

Paaiškėjus kraupiam Samantos R. likimui vietos gyventojai prisiminė ir prieš porą metų Linkuvą sukrėtusį gimnazijos sargo nužudymą, kuris iki šiol neatskleistas. Užpernai balandžio pradžioje sargas buvo nužudytas darbo vietoje, o gimnazija - apvogta. Žmonės svarstė, kad nupūsti laiko dulkes nuo šio nusikaltimo galbūt galėtų padėti Š.Žemaičio apklausa. Tokie pamąstymai nepraslydo ir pro teisėsaugininkų ausis. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Ramūnas Sarapas „Vakaro žinioms“ patvirtino, kad bus patikrintos visos įmanomos versijos.

- Kokie veiksniai nulemia žmogaus apsisprendimą atimti kito žmogaus gyvybę? - pasiteiravo „Vakaro žinios“ Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologo Arūno NORKAUS.

- Žmogaus nužudymas ypatingas tuo, kad jame visada persikloja tiek ilgalaikiai, socializacijos ir gyvenimo sąlygų paveikti, tiek situaciniai veiksniai. Prie ilgalaikių psichologai ir kriminalistai priskiria gyvenimiškas vertybes, elgesio normas, šeimos gyvenimo stilių, įsitikinimus agresijos atžvilgiu ir kitus. Tam, kad būtų atimta kito žmogaus gyvybė, ilgalaikius veiksnius beveik visada sustiprina situaciniai: pažįstama aplinka, emocinis sužadinimas, frustracijos lygis, apsvaigimas... Įtakos nužudymui gali turėti netgi tokie iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi dalykai kaip sezonas ir kalendorinis laikotarpis. Tyrimai rodo, kad dauguma sunkių smurtinių nusikaltimų įvykdoma nuo balandžio iki rugsėjo, du trečdaliai žmogžudysčių įvyksta savaitgaliais, pradedant penktadieniu. Dažniausiai žudyti paskatina gana banalūs motyvai. Tais atvejais, kai paprasti motyvai sužadina giliai psichikoje susikaupusias nuoskaudas, pyktį, giluminę per ilgą laiką susikaupusią frustraciją, iš pažiūros menkas motyvas tampa paskutiniu lašu, išlaisvinančiu susikaupusią neigiamą energiją. O ji dažniausiai nukreipiama į šalia esantį asmenį. Paprastai spontaniškos žmogžudystės įvyksta smurtautojui pažįstamoje aplinkoje, namuose ar kitoje jam žinomoje vietoje. Naudojami pirmi po ranka pasitaikę įrankiai, o jų nesant - fizinė jėga.

- Kas vyksta žudiko pasąmonėje po nusikaltimo?

- Vienaip gali būti serijinių ar seksualinių žmogžudysčių atvejais, kitaip - spontaniškų. Psichologai, remdamiesi negausiais tyrimais, linkę manyti, kad psichiškai sveiko ir psichologinio funkcionavimo sutrikimų neturinčio asmens psichikoje po nužudymo turėtų vykti stipresnis ar silpnesnis atgailavimo ar apgailestavimo procesas.

Tikėtina, kad vienu metu veikia keletas stiprių veiksnių: kaltės, gėdos, pykčio, nusivylimo. Kartu - ir gailesčio sau, ir bandymo save pateisinti. Tai susiję su tuo, kad formuojantis santykiams su kitu žmogumi emociniai ryšiai apima ne tik teigiamas, bet ir neigiamas emocijas. Kuo artimesni ir stipresni pozityvūs, teigiami jausmai kito žmogaus atžvilgiu, tuo stipresni ir neigiami. Tai reiškia, kad šeimoje kraujo giminaičių ir sekso partnerių atžvilgiu tiek palankūs jausmai, tiek agresyvūs yra daug intensyvesni nei santykiuose su kitais žmonėmis.

- Negi slėpdamas nusikaltimo pėdsakus žudikas nesuvokia, kad vis tiek bus demaskuotas?

- Spontaniškų nužudymų atvejais smurtas prieš kitą asmenį nėra iš anksto planuojamas. Taigi nėra planuojama ir jį nuslėpti. Tik vėliau, praėjus įsiūčio priepuoliui ir prasiplėtus sąmonei, pradedama racionaliau galvoti, kaip toliau elgtis. Nuslėpti nusikaltimą bandoma ne tik dėl atpildo baimės, bet ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, socialinės nekompetencijos. Be to, kaip ir visų psichologiškai sunkių trauminių įvykių atvejais, pasąmonėje išlieka viltis, kad viskas baigsis gerai - tai, kas įvyko, išnyks, kad tai tik farsas, iliuzija. Tai reiškia, kad individas infantiliai tiki, jog viskas susitvarkys savaime.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“