Išnagrinėjęs dviejų vilniečių, pripažintų kaltais dėl nužudymo bei plėšimo, apeliacinius skundus, Lietuvos apeliacinis teismas vieną jų atmetė, kitą - patenkino iš dalies. Tačiau galutinės bausmės, kurias buvo paskyręs žemesnės instancijos teismas, liko nepakitusios.
Prieš šešiolika metų Vilniaus rajone įvykdyto šiurpaus nusikaltimo aplinkybės pradėjo aiškėti tik užpernai.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 7-osios nuosprendžiu Z. A. pripažino kaltu dėl nužudymo bei plėšimo ir skyrė jam galutinę subendrintą 13-os metų, jo bendrininkui V. S. - 12-os metų laisvės atėmimo bausmę. Pastarasis, be jau minėtų nusikaltimų, buvo nuteistas ir dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu.
Už įvairius nusikaltimus Z. A. ir V. S. praeityje buvo ne kartą teisti. Susipažino jie Marijampolės pataisos namuose, ryšius palaikė ir išėję į laisvę.
Stokodami pinigų 1995-ųjų sausį sumanė apiplėšti Vilniaus rajone gyvenantį M. A. Žinojo, kad jis nelegaliai pardavinėja alkoholinius gėrimus, todėl neabejojo, jog pinigų turi.
Pasibeldęs į namo duris Z. A. šeimininkui pasakė norįs pirkti degtinės. Pažinęs vieno savo klientų balsą, M. A. atrakino duris. Ir iškart gavo smūgį į veidą. Parkritusiai aukai užpuolikai lipnia juosta užklijavo burną, surišo kojas. Reikalavo pasakyti, kur pinigai. Įmetę leisgyvę auką į rūsį ir pasiėmę kelis šimtus litų, keletą butelių degtinės, dar šio to, užpuolikai pasišalino. Grobį pasidalijo, pirštines ir kaukes - sudegino. Netrukus po to Z. A. išvyko į Ukrainą.
Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad M. A. buvo suduota beveik 40 smūgių, dauguma jų - į galvą.
Nusikaltimas liko neatskleistas. Tiesa, 1996-ųjų sausį buvo sulaikytas ir įtariamuoju apklaustas Z. A., o vasarą liudytoju - ir V. S. Tačiau vienas kaltu neprisipažino, kitas apie įvykį neva nieko negirdėjęs. Prokurorai tiesioginių įkalčių neturėjo.
2008-ųjų gruodį Z. A. atėjo į policijos komisariatą ir prisipažino.
Netrukus sulaikytas V. S. savo kaltę neigė, tačiau ją patvirtino ne tik Z. A. parodymai, bet ir kita informacija.
Baudžiamąją bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme Z. A. atsisakė savo anksčiau duotų parodymų ir neigė savo kaltę.
Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį abu nuteistieji jį apskundė apeliacine tvarka. Z. A. tvirtino neva prisiimti kaltę jį įkalbėję pareigūnai, o jis, tuo metu neturėdamas kur ir iš ko gyventi, nutaręs, kad kalėjimas - geriausia išeitis.
Tačiau Apeliacinio teismo tokie išsisukinėjimai neįtikino. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo nežymiai pakeistas, iš jo aprašomosios dalies pašalinant aplinkybę, kad Z. A. ir V. S. nusikaltimą įvykdė būdami apsvaigę nuo alkoholio. Tačiau šie ir kiti neesminiai pakeitimai paskirtų bausmių nesušvelnino.
Rašyti komentarą