Vaikus iš šulinio traukę gelbėtojai: baisiau nebūna

- Ar vykdami į nusikaltimo vietą dar turėjote bent mažytę viltį, kad vaikus iš šulinio pavyks iškelti gyvus? - pasiteiravo „Vakaro žinios“ vidaus tarnybos vyresniojo leitenanto Gintaro GRUNSKIO.

- Pirminis pranešimas buvo, kad šulinyje yra vienas vaikas. Be abejo, turėjome viltį, kad jį pavyks išgelbėti. Pakeliui į įvykio vietą su pamainos vyrais pasiskirstėme, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas atliksime. Žinoma, viską aptarti iki smulkmenų nebuvo įmanoma, nes nematę įvykio vietos neįsivaizdavome, nei koks ten šulinys, nei kokios būklės nukentėjusįjį jame rasime. Tačiau rengėmės žmogaus gelbėjimo operacijai, o ne jo kūno ištraukimui. Tai, kad šulinyje yra du vaikai, kuriems padėti jau neįmanoma, paaiškėjo tik vėliau.

- Kaip vyko pati operacija?

- Jau atvykę į Saviečius sužinojome, kad, pirminiais policijos pareigūnų duomenimis, šulinyje yra vienas vaikas, tačiau neatmetama galimybė, kad ten pat gali būti ir antras. Galingais prožektoriais pašvietę į maždaug šešių metrų gylio šulinį pamatėme dviejų vaikų kūnelius. Šulinyje vandens buvo nedaug, bet abiejų vaikų kūneliai buvo panirę. Kaip ir buvome numatę pakeliui į įvykio vietą, gelbėjimo darbams atlikti panaudojome kopėčias. Šulinio ertmė buvo gana plati, kad kopėčios joje tilptų, o jų ilgio užteko nusileisti iki vaikų. Kopėčiomis į apačią nusileido vienas ugniagesys gelbėtojas, apsijuosęs specialiu gelbėjimo diržu ir virve. Jis po vieną iškėlė abu vaikus.

- Ar mažylius dar buvo bandoma gaivinti?

- Vaikai skubiai buvo perduoti greitosios medicinos pagalbos ekipažui. Niekas nežinojo, kiek laiko jie išbuvo po vandeniu, todėl ir tada dar tikėjome, kad stebuklas įvyks ir juos pavyks atgaivinti. Tai daryti medikams padėjome ir mes, bet visos pastangos nuėjo perniek - galiausiai buvo konstatuota abiejų vaikų mirtis.

- Baisi yra kiekviena mirtis. Tačiau ar būna baisesnių akimirkų už tas, kai tenka iš nužudymo vietos išnešti vaikų kūnelius?

- Per 20 metų trunkančią mano darbo praktiką tokioje gelbėjimo operacijoje dalyvavau pirmą kartą. Šitoks kraupus atvejis, kai tenka iš šulinio kelti ten įmestų vaikų kūnelius, ko gero, pirmas ir visoje šalyje. Su vaikų mirtimis yra tekę susidurti gaisruose, atliekant gelbėjimo darbus eismo įvykiuose, bandant išgelbėti skęstančiuosius, bet bandyti išgelbėti nusikaltimo aukomis tapusius vaikus iki šiol dar nėra tekę. Taip, kiekviena mirtis yra baisus dalykas, tačiau, mano manymu, baisiausia, kai žūsta vaikai, kurie vien dėl savo amžiaus negalėjo nei turėti įtakos kitokiai įvykio baigčiai, nei apsiginti.

- Ką išgyvena ugniagesiai, vykdantys gelbėjimo darbus kraupaus nusikaltimo vietoje?

- Mes važiuojame dirbti darbą, kuris turi būti kiek įmanoma tikslus ir apgalvotas. Tikslas visuomet yra vienas - kuo greičiau išnešti žmogų iš aplinkos, kuri kelia grėsmę jo gyvybei, ir perduoti jį medikams. Nei rengiantis gelbėjimo darbams, nei juo labiau jų metu laiko emocijoms ir situacijos baisumo apmąstymams tikrai nėra. Visas laikas, kurį sugaištame vykdami į gelbėjimo darbų atlikimo vietą, išnaudojamas techninėms operacijos detalėms aptarti: kokią naudosime įrangą, kaip organizuosime darbus. Mintys tada sukasi tik apie viena - kaip kuo geriau ir greičiau atlikti pareigą, kaip ištraukti nelaimės ištiktus žmones iš pražūties gniaužtų.

- Kaip ugniagesiams gelbėtojams pavyksta susitvarkyti su emocijomis ir susikoncentruoti tik į darbą?

- Negalėčiau kalbėti už visus, tačiau mūsų pamainą sudaro žmonės, dirbantys šį darbą jau gana ilgą laiką: ir po 15, ir po 20 metų. Ilgametis darbas, patirtis užgrūdina ir padeda suvaldyti emocijas, užgniaužti jas. Kiekvienas mūsų suprantame, kad pirmiausia yra darbas, o visos emocijos - paskui. Be abejo, emocijų būna, juk ir ugniagesiai gelbėtojai - tie patys paprasti žmonės. Nesame robotai, kurie automatiškai atlieka savo funkcijas ir nieko nejaučia. Tačiau susikoncentruojame į darbą ir stengiamės, kad jokios pašalinės mintys mums netrukdytų. Pasibaigus operacijai stresą sumažinti padeda išsikalbėjimas su ilgamečiais kolegomis, reikalui esant į pagalbą atskuba departamente dirbanti psichologė.

Remigijus Baniulis, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktorius, vidaus tarnybos generolas:

Šiandien (antradienį - aut. past.) Kėdainių priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje kaip tik dirba ta pati pamaina, naktį į sausio 2-ąją skubėjusi į gelbėjimo operaciją Saviečių kaime. Nors šioje operacijoje dalyvavę ugniagesiai gelbėtojai yra patyrę ir užgrūdinti įvairiausių situacijų, juos jau aplankė ir visą įmanomą pagalbą suteikė mūsų departamento psichologė. Kiekvienąkart kaunantis dėl žmogaus gyvybės svarbiausia yra rezultatas - kad pavyktų ją išgelbėti. O didžiausią šoką ugniagesiams gelbėtojams sukelia suvokimas, kad visos pastangos buvo bergždžios. Tokios akimirkos mūsų tarnyboje yra skaudžiausios - gelbėtojai skuba, rizikuoja, bando sugrąžinti žmones į gyvenimą, bet užbėgti tragedijoms už akių, deja, pavyksta ne visada. Iš to bejėgiškumo, kuris apima pamačius, kad nelaimės ištiktiems žmonėms padėti jau niekuo negalima, atsiranda psichologinės perkrovos, tačiau jas turime suvaldyti, nes laukia kiti darbai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“