Tokias mintis paskatino Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos omonininkų byloje pirmininko teisėjo Audriaus Cinino pasisakymas, kai jis, komentuodamas kolegijos sprendimą išteisinti omonininkus, paminėjo, kad teismas prokurorams davė užuominas, kaip galėtų būti kvalifikuojami kaltinimai buvusiems omonininkams, tačiau tai, anot jo, „yra prokurorų prerogatyva“.
Atsiribokime nuo omonininkų bylos ir šokiruojančio sprendimo juos išteisinti. Žiūrėkime apskritai - nejau dabar teisėjai jau gali pasakinėti prokurorams, kaip surašyti kaltinimus, kad būtų priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Kur prokurorų prerogatyva ir visuomenėje greitai tik legenda tapsiantis teisingumas?
Tikėti teisingumu nesiūlo
„Labai gerai, kad jums užkliuvo šis sakinys. Man šis sakinys buvo baisiau už visa kita, ką jis pasakė paskui“, - kalbėdamas su „Vakaro žiniomis“ prisipažino advokatas, buvęs Lietuvos advokatūros tarybos pirmininkas Rimas Andrikis. Pasak jo, teismas privalo būti nešališkas ir lygus visiems proceso dalyviams. Ir net jeigu kažkas užsitarnauja teismo simpatijas, teismas vis tiek jų neturėtų rodyti.
„Galiu tik pagirti teisėją A.Cininą, kad jis tą pasakė viešai, o mes tai juk matome labai dažnai. Bent jau aš matau tai dažnai. Yra buvę, kai teisėjo kabinete buvo užfiksuotas pokalbis, kai teisėjas su prokuroru tariasi dėl bylos baigties. Tai yra užfiksuota. Nes kitus kartus, kai viskas vyksta labai konfidencialiai, tokius dalykus labai sunku nustatyti. Galbūt gali pamatyti iš dokumentų vėliau ar sugretinęs datas gali pagalvoti, kad visiškai atsitiktinai vieną ir tą patį pagalvojo du skirtingi asmenys. Aš labai retai būnu teisėjų kabinetuose - per metus gal tokių kartų būna vos keli. Bet aš matau, kad yra prokurorų, kurie per savaitę bent kelis kartus lankosi teisėjų kabinetuose. Tokia statistika ir neleidžia kalbėti apie jokias procesines lygybes“, - atvirauja R.Andrikis.
Paklaustas, ar paprastas žmogus, sužinojęs tokius faktus, gali tikėtis teisybės teisme, advokatas atrėžia, kad jos tikėtis tikrai nereikia ir niekas negali jos garantuoti: „Todėl reikia savo klientams pasakyti tiesą, kad jie teisingumo nesitikėtų Lietuvoje. Pas mus proceso dalyvių teisės pagal įstatymą tampa lygios tik nuo nagrinėjimo teisme pradžios, o viso ikiteisminio tyrimo metu advokatas yra paprasčiausias prokuroro murkdomas proceso dalyvis. Juk advokatas negali net pasikalbėti su liudininku, taip ikiteisminio tyrimo metu renkami tik vienai pusei naudingi įrodymai ir visai nereaguojama į kitus, galbūt teisinančius ar asmenybę apibūdinančius duomenis. Taip padedamas toks pamatas, dėl kurio teismui paskui sunku įgyvendinti teisingumą. Juk sprendimo priėmimui reikalingi įrodymai.“
R.Andrikis apgailestauja, kad teisėsaugos sistemoje nėra bent elementarios atsakomybės už padarytus veiksmus: „Juk jei žmogus padaro klaidą, jis tuojau pat traukiamas atsakomybėn, o jei prokuroras suklydo byloje, tai jam nieko nebus. Puikūs prokurorai, matydami šiuos absurdus, pasitraukia iš pareigų. Turbūt todėl ir kyla kalbos, kad prokurorai bendradarbiautų su teismais. Gal tam, kad teismai pridengtų jų nekompetenciją ir klaidas.“
Neoficialius susitarimus neigia
Tačiau pats Vilniaus apygardos teismo teisėjas A.Cininas sako, kad jo žodžiai nereiškia nieko neoficialaus ir jokių privačių pokalbių jis neturėjo omenyje: „Jokio neformalaus bendravimo su prokurorais nebuvo ir negali būti. Ši byla anksčiau nagrinėjusių teisėjų buvo grąžinta prokurorui dėl to, kad kaltinimas turėjo trūkumų. Apeliacinis teismas pagal prokuroro skundą dėl šių nutarčių pasisakė, kad mes turime nagrinėti bylą pagal tokius kaltinimus, kurie yra suformuluoti. Nepaisant to, kai šitą bylą gavau aš, pačiame pirmame posėdyje aiškiai pasakiau, kokie yra trūkumai ir neatitikimai su formuluotėmis, kurios yra tarptautiniuose įstatymuose. Tačiau, prokuroro nuomone, kaltinimas buvo geras ir jis nieko nepakeitė.“
A.Cininas priminė, jog teisėjas negali būti itin atviras, kad nekiltų abejonių dėl jo šališkumo. „Būtent todėl mes trečią kartą prokurorui negrąžinome bylos, nes tai jau būtų pernelyg akivaizdžiai parodoma teismo nuomonė“, - paaiškino A.Cininas.
Seimo narys, buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas „Vakaro žinioms“ teigė, kad teisėjo kalbėjimas apie užuominas prokurorams nėra gera praktika: „Ką reiškia ta užuomina. Jeigu prokuroras jos neišgirdo, tai gal tik teisėjui pasirodė, kad užuomina. Neaišku ir kokia ji: ar parodymas pirštais, ar žodžiais, ar atsistojant ir atsisėdant. Manau, kad toks pasakymas šiek tiek kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Neaišku, ar signalus davė tik prokurorui, ar ir advokatui.“
Liudvika MEŠKAUSKAITĖ, advokatė:
Gal teisėjas tiesiog sakydamas ne taip suformulavo, turėdamas omenyje, kad byla buvo grąžinta, ir tai buvo ženklas prokurorams, kad kažką padarė ne taip. Bent taip turėtų būti, nes teisėjas visuomet turi likti nešališkas. Proceso dalyviai kažkaip patys turi jausti, kaip jie turėtų elgtis, ypač kai nagrinėjami nauji byloje niuansai. Teisėjas jokiu būdu tekstu ar kitais būdais negali duoti užuominų. Teismas yra teismas ir jis turi spręsti taip, kaip jam atrodo, jokių susitarimų negali būti. Patyręs teisininkas iš teisėjo klausimų ar proceso eigos pats gali nujausti, kad kažką daro negerai, ir atitinkamai reaguoti. Jeigu būtų paaiškinama, kaip reikia kvalifikuoti kaltinimus, būtų blogai.
Baudžiamojoje teisėje jau yra susitaikymo institutas. Tokiu atveju įstatymo rėmuose galimas susitaikymas, bet jokiu būdu ne susitarimas. Ir, žinoma, tik ne tokiose bylose kaip omonininkų.
Kitą kartą negali nuteisti ne todėl, kad nusikaltimo nebuvo, o todėl, kad nepakako įrodymų. Tarp advokatų dažnai sakoma, kad geriau kalto nenuteisti, nei nuteisti nekaltą. Kiek yra pavyzdžių ir užsienyje, kur net egzistuoja mirties bausmės, kai nuteisiami nekalti. Aišku, blogai, kai kalto nenuteisia. Aš manau, kad niekas neabejoja, jog pas mus buvo okupacija, bet teismas - ne istorinis. Tai individualizuotas konkretaus žmogaus teismas. Bet jei pradėtume teisti be įrodymų, kyla rizika, kad bus nuteistas nekaltas.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Rašyti komentarą